Filosofinio lavinimo Lietuvoje ištakos
Kiekvienam žymiam įvykiui – koks yra Vilniaus universiteto ir jo Filosofijos fakulteto įkūrimas – atsirasti reikia palankių sąlygų. Apsikrikštijusi Lietuva turėjo pasirodyti esanti vakarietiškos kultūros valstybė, o universitetinis išsilavinimas - vienas būdingiausių šios kultūros požymių. Jau nuo XV a. samdyti mokytojai didikų dvaruose ir turtingų miestiečių namuose tenkina poreikį lavintis. Mokėti lotyniškai skaityti bei rašyti ir skaičiuoti darosi per maža: kyla aukštojo mokslo – filosofijos studijų – poreikis. Ypač tai skatino besiplečianti vienuolijų veikla. Dominikonų vienuolyne Vilniuje 1507 m. įsteigiama tokia filosofijos ir teologijos studijų mokykla. Mokykla buvo skirta Lietuvos apygardai, stojantiems į dominikonų ordiną lavinti. Tad 1507 m. Lietuvoje atsiranda visai naujas reiškinys - profesionali filosofija. Ši Dominikonų mokykla Vilniuje buvo siauro pobūdžio, skirta jų ordino nariams, pasauliečių ji nelavino.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto priešistorė
Pasauliečių filosofinį lavinimą Lietuvoje pradėjo Jėzaus Draugija, tai jos istorinis nuopelnas. Žymaus įvykio istorija paprastai turi ir priešistorę. Tai būdinga ir mūsų Universiteto Filosofijos fakultetui. Jėzuitai 1570 m. Vilniuje įkūrė kolegiją, po metų joje įsteigė filosofijos studijas. 1571 m. kolegijoje įsteigus filosofijos katedrą atidaroma filosofijos klasė, kroatas Tomas Zdelaričas (Sdelaritius) logikos paskaitomis pradėjo trimetes filosofijos studijas, kurias, be logikos, dar sudarė gamtos filosofija ir metafizika, taip pat matematikos ir astronomijos kursas. Filosofijos skyrius kolegijoje – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto priešistorė.
Studijos Filosofijos fakultete
Universiteto Filosofijos fakulteto priešistorė turtinga įvykių. Dar įvairesnė kartu su Universitetu įsteigto Filosofijos fakulteto veikla: pamažu daugėjo profesorių – jų buvo trys, įsteigus etikos katedrą – keturi, o su matematikos profesoriumi - penki; daugėjo studentų, atėjo laikai, kai Filosofijos fakulteto trijuose kursuose kasmet mokėsi apie šimtą ir kiek daugiau studentų. Daugelis jų fakultetą baigdavo įgiję laisvųjų menų ir filosofijos bakalauro arba aukščiausiąjį – laisvųjų menų ir filosofijos – magistro laipsnį, apgynę tezes arba išlaikę solidų egzaminą. Negalutiniais duomenimis, senasis Vilniaus universitetas 1583-1781 m. mokslo laipsnius suteikė 4076 asmenims: filosofijos bakalaurų – 1810, filosofijos magistrų (nuo XVIII a. juos imta vadinti daktarais) – 1700, teologijos bakalaurų – 46, teologijos licenciatų – 58, teologijos daktarų – 312, kanonų teises daktarų ir licenciatų – 113, kanonų ir civilinės teises daktarų ir licenciatų – 36. Šie duomenys rodo, kad Filosofijos fakultete buvo daugiausia studentų. Fakultetą administravo dekanas, padedamas studijų prefektų, skiriamų prižiūrėti studijų eigą ir padėti studentams.
Fakulteto pokyčiai Apšvietos epochoje
XVIII a. viduryje scholastika Vilniaus universitete ir LDK kolegijose žlunga. Baigėsi ilgiausiai – apie pustrečio šimto metų – trukęs filosofijos raidos mūsų krašte laikotarpis. Naujųjų amžių filosofijos plitimo laikotarpiu pasirodė ir naujos modernaus turinio disciplinos-ontologija, psichologija, prigimtinė teologija, bendroji ir specialioji fizika. Kadangi į tuometinės filosofijos studijas įėjo ir naujųjų amžių gamtos mokslai, tai baigę fakultetą įgydavo išsamų gamtamokslinį išsilavinimą. Tačiau susivokti audringai besiplėtojančioje gamtotyroje darėsi vis kebliau pačiam filosofijos profesoriui – buvo vis sunkiau aprėpti tuometinius gamtos mokslus, jam tiesiog trūko kvalifikacijos. Universalūs filosofai tapo net nepageidautini – kraštui reikėjo ne jų, bet atskirų sričių specialistų – gydytojų, mokytojų, agronomų, inžinierių, architektų. Specializaciją įvedė Edukacinė komisija, supasaulietinusi švietimo darbą. Tačiau Edukacinė komisija nuėjo taip toli, kad ne tik panaikino filosofijos fakultetą, bet net išbraukė filosofiją iš studijų programų. Filosofijos fakultetas buvo įsteigtas Lietuvos universitete Kaune, tik kartu su teologijos ir pavadintas Teologijos-filosofijos fakultetu. Humanitarinių mokslų fakultete buvo atskiras filosofijos skyrius. 1939 m. atgavus Vilnių bei Vilniaus krašto dalį, Lietuvos vyriausybė reorganizavo abu universitetus: iš Kauno į Vilnių persikėlė ir Humanitarinių mokslų fakultetas su filosofijos skyriumi, o Teologijos-filosofijos fakultetas liko Kaune. Šis sprendimas – abejuose krašto universitetuose turėti filosofijos židinį – gana pagrįstas. Pirmosios sovietų invazijos metu Teologijos–filosofijos fakultetas panaikinamas, o profesoriai represuojami. Lietuvos Laikinosios vyriausybės dekretu 1941 m. Vytauto Didžiojo universitete atkuriamas Filosofijos fakultetas.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas
Sovietmečiu dėjome pastangų Vilniaus universitete atkurti filosofijos fakultetą. Deja, pastangos nebuvo sėkmingos. Tepavyko pasiekti, kad dalis psichologijos studentų specializavosi filosofijos srityje. Dabartinis modernus Filosofijos fakultetas atkurtas daugiau nei po 200 metų pertraukos – 1989 metais. Buvo sudarytos šiuolaikinės filosofijos ir sociologijos studijų programos, įtraukta Istorijos fakultete besiglaudusi psichologija, 1992 m. prasidėjo socialinio darbo studijos pagal sutartį su LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Filosofijos fakultetas vėl tapo plataus profilio humanitarinių ir socialinių mokslų ir studijų institucija, kurioje dirba per 50 žymiausių Lietuvos mokslininkų ir dėstytojų. 2005 m. vasario mėn. Filosofijos fakultetas vėl grįžo į senąjį Universiteto architektūrinį ansamblį (Universiteto g. 9).
Informacija paruošta pagal Romano Plečkaičio straipsnį „Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetui 420 metų“ („Problemos“, 2000, 57, p. 9-16.) bei knygą „Vilniaus universitetas Filosofijos fakultetas 1579-1989-2009“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2009 m.)