„Manau, jog skurdas tam tikra prasme primena pornografiją – jį gana sunku apibrėžti, bet kai jį matai, iškart atpažįsti“ – sako Skirma su lengva šypsena, bet rimta išraiška akyse. Pagalvoju, jog pokalbis su žmogumi, turinčiu ilgametę profesinę patirtį ir nuoširdžiai besidominčiu skurdo problema, gali atstoti dešimtis knygų ar akademinių straipsnių. Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete vykusiame susitikime su Skirma Anna Kondratas kalbėjome apie skurdo problematiką bei socialinę politiką Lietuvoje ir už jos ribų, apie vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų pastangas mažinti skurdą, skurde gyvenančių žmonių atstovavimą bei apie tai, kas kovoje su skurdu „pakiša koją“.
Skirma Anna Kondratas – aktyvi visuomenės veikėja su unikalia politinės, nevyriausybinės ir tiriamosios veiklos patirtimi skurdo mažinimo srityje. Ji užėmė aukštas pareigas JAV vyriausybėje ir dirbo Prezidento Valdo Adamkaus ir ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus socialinės politikos patarėja, taip pat ėjo socialinės apsaugos ir darbo viceministrės pareigas LR Vyriausybėje. Kaip valdybos narė ji taip pat dalyvavo įvairių nepelno siekiančių organizacijų veikloje socialinės politikos tyrimų, skurdo mažinimo iniciatyvų, bendruomenių plėtros ir kitais socio-ekonominiais klausimais. Šiuo metu Skirma Anna Kondratas yra Lietuvos Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkė ir viena iš organizacijos „Community Action Lithuania“ steigėjų ir valdybos prezidentė; Skirma taip pat yra Vaikų paramos centro Vilniuje valdybos narė.
Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų veikla skurdo mažinimo srityje Lietuvoje?
Pradėsiu nedidele istorine įžanga – 1995 m. pasaulio lyderiai pasirašė Kopenhagos deklaraciją, kuria kiekviena šalis įsipareigojo kovoti prieš skurdą. Mūsų tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas taip pat ją pasirašė, tačiau šioje srityje tuo metu daugiau, deja, nieko nebuvo padaryta. Išrinkus prezidentą Valdą Adamkų, jo vidaus reikalų patarėjai suprato prisiimtų įsipareigojimų svarbą, tad buvo suformuotas Socialinis komitetas, o aš buvau pakviesta jame dalyvauti kaip Prezidentūros atstovė.
Bandėme nuo pat pradžių veikti kitaip: socialinis komitetas buvo suformuotas iš aštuonių ministrų, nes darbas skurdo mažinimo srityje reikalauja bendradarbiavimo daugelyje sričių: švietimo, žemės ūkio, sveikatos, socialinių paslaugų ir kt. Taip pat pakvietėme prisijungti mokslininkus ir kelių nevyriausybinių organizacijų atstovus. Pirmosios skurdo mažinimo strategijos Lietuvoje rengimo darbas buvo finansuojamas ir remiamas JT Plėtros programos. Ši strategija buvo patvirtinta konservatorių vyriausybės, o ją pakeitusi socialdemokratų vyriausybė šią strategiją įtraukė į savo programą ir paruošė ketverių metų veiklos planą jai įgyvendinti.
Netrukus tapo aišku, jog papildomų pinigų strategijos įgyvendinimui nebus skirta, tad ministerijos paprasčiausiai peržiūrėjo savo programas ir nurodė kaip viena ar kita jų vykdoma veikla savaime prisideda prie vieno ar kito skurdo mažinimo strategijoje įvardinto tikslo įgyvendinimo. Joks veiklų tarpusavio koordinavimas nebuvo vykdomas. Programos įgyvendinimas, turėjęs vykti nuo 2001 iki 2004 metų, iš esmės nieko nepakeitė. Išskyrus nebent tai, kad skurdo problema susilaukė daugiau dėmesio ir pirmą kartą Lietuvoje tapo politiniu klausimu“.
Matyt, dėl finansavimo, supratimo ir bendradarbiavimo stokos skurdo mažinimo srityje buvo ir tebėra daugybė iššūkių?
Taip. Aš atsimenu vieną labai juokingą susitikimą – aš, kaip prezidento patarėja, kartu su JT Plėtros programos, tuo metu finansavusios daugybę skurdo mažinimo iniciatyvų, direktore bandėme įtikinti skirtingas ministerijas, jog skurdo mažinimas yra taip pat ir jų atsakomybė. Nuėjusios į Žemės ūkio ministeriją likome tiesiog priblokštos – ten mums tiesiai šviesiai pasakė, jog skurdas nėra jų problema. Buvo tiesiog neįtikėtina – tai sugebėjo pasakyti žmogus, atsakingas už kaimo politiką, kai Lietuvos kaimuose gyvena daugybė skurstančių žmonių. Manau, jog nuo tų laikų nuėjome ilgą kelią – ministerijos dabar daug geriau suvokia savo atsakomybių ribas. Šiuo metu Žemės ūkio ministerija kuruoja programą „Leader“ bei kitas iniciatyvas. Bet vis dėl to, kalbant su įvairių ministerijų atstovais, jaučiasi, kad jie stokoja supratimo apie skurdo problemą ir kodėl jie turėtų ja rūpintis.
Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas vienija apie 50 nevyriausybinių organizacijų visoje Lietuvoje. Kaip kilo mintis steigti tinklą Lietuvoje ir koks yra jo vaidmuo? Kaip vyksta bendradarbiavimas tarp tinklo narių?
2005 m. Europos skurdo mažinimo tinklas organizavo susitikimą Rygoje, skatindamas tris Baltijos šalis suformuoti nacionalinius skurdo mažinimo tinklus. Martinas Žaltauskas, tuomet vadovavęs ir iki šiol tebevadovaujantis NVO Informacijos ir paramos centrui Lietuvoje, buvo kertinis asmuo sutelkęs palaikymą šiai idėjai. Jis su kolegomis apvažiavo visą Lietuvą, susitiko su socialinę pagalbą teikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, besiaiškindamas ar toks tinklas būtų aktualus. 2006 m. Seime buvo sukviestas susitikimas, kuriame dalyvavo apie tris šimtus žmonių iš visos Lietuvos – tai bylojo apie aukštą susidomėjimo lygį. Susirinkusieji buvo skurdo mažinimui labai pasišventę žmonės. Tai buvo jaudinantis momentas, nes jaučiau, jog pagaliau šioje srityje pradedama veikti. Tą patį rudenį buvo įsteigtas nacionalinis tinklas, kuris iš karto buvo priimtas į Europos skurdo mažinimo tinklo sudėtį.
Mūsų Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas neturėjo absoliučiai jokio finansavimo. Jei tinklas nėra finansuojamas vyriausybės ar kokio nors fondo, jis dažniausiai būna išlaikomas narių įnašais. Bet mes jautėme, jog negalime savo narių prašyti mokėti narystės mokesčių, kadangi daugelis jų patys vos sudurdavo galą su galu, tačiau vis tiek iš paskutiniųjų stengėsi padėti skurstantiems ir dažnas dirbo savanoriškais pagrindais. Taigi, finansavimo trūkumas buvo rimta kliūtis sutelktam veikimui. Kita problema buvo ta, jog mūsų nariai buvo išsiskaidę po visa Lietuvą, o tai apsunkino komunikaciją ir bendrų veiksmų koordinavimą bei įgyvendinimą.
Neturint finansavimo ir personalo, ypač sunku vykdyti advokacijos (angl. advocacy) veiklą – atstovauti skurstančiųjų interesams. Daugelis organizacijų, dirbančių su nepritekliuje gyvenančiais žmonėmis, žino kuri vyriausybės vykdoma politika ar įstatymai neveikia ar nėra tinkami, tačiau nežino kaip tai keisti. Juk dirbantys organizacijose nėra teisės ekspertai. Be to, kiekviena pavienė organizacija atskirai dažnai neturi laiko ar išteklių užsiimti advokacija. Štai, tik praėjusiais metais gavome mūsų tinklą sustiprinusį projektą iš Norvegijos ir EEA fondo. Galėjome nukeliauti į regionus su mokymais mūsų nariams apie skurdą, advokaciją, lėšų pritraukimą ir sutelktą bendrą darbą. Stengėmės paskatinti organizacijas, dirbančias su skurde gyvenančiais asmenimis, siūlyti rekomendacijas politikos pokyčiams.
Ar pastangos skatinant aktyvesnį skurstančiųjų interesų atstovavimą Lietuvoje davė apčiuopiamų rezultatų?
Viena iš problemų, mūsų tinklo narių išsakyta seminarų metu – skurstantys skolininkai. Pavyzdžiui, vienišos mamos su vaikais, kurios negalėjo apmokėti komunalinių išlaidų sąskaitų arba buvę kaliniai, grįžtantys iš įkalinimo įstaigų su skolomis ir labai menkomis darbo perspektyvomis. Esama palūkanų skaičiavimo tvarka bei papildomi antstolių mokesčiai reiškia, jog net labai mažos skolos labai greitai pavirsta astronominėmis sumomis, kurias skurde gyvenantys asmenys vargu ar kada nors galės padengti. 40 litų skola gali nesunkiai pavirsti 1000 litų skola per vos kelerius metus. Tokia tvarka, viena vertus, veikia prieš skurstančiuosius, kita vertus, neišpildo ir kreditorių lūkesčių, kadangi skolos grąžinamos labai lėtai, jeigu apskritai būna grąžinamos.
Mėgindami išspręsti minėtą problemą, subūrėme mūsų tinklo narių, dirbančių su skurstančiomis mamomis ir buvusiais kaliniais, darbo grupę. Aptarėme taisytinus įstatymų trūkumus ir neatitikimus. Parašėme laišką atsakingoms institucijoms. Ir… gavome keturių lapų raštą, su nuorodomis į įvairius teisinių aktų straipsnius ir konstatavimu, kad viskas yra gerai taip, kaip yra. Pradiniame etape toks atsakymas neturėtų stebinti. Tačiau reikia nesustojant eiti toliau – nuolatos rodyti problemą, siūlyti sprendimus, akcentuoti problemos sprendimo svarbą, užsiimti lobizmu. Būtent tai ir ketiname toliau daryti.
Taip pat imamės ir kitų problemų sprendimo iniciatyvų, pavyzdžiui, neadekvačios socialinės paramos vienišiems skurde gyvenantiems asmenims ir vienišiems pensininkams. Tačiau pastarųjų problemų sprendimas labai komplikuotas, kadangi problemas kildina netobuli įstatymai, kuriami žmonių, neturinčių visuminio matymo ir neišmanančių kaip žmonės iš tikrųjų gyvena. Įstatymai atrodo teisingi tik popieriuje, bet praktikoje jie neveikia ir todėl turėtų būti taisomi. Tokia ir bus mūsų užduotis ateinančiais metais.
Siekti pokyčių tokioje sudėtingoje srityje kaip skurdo mažinimas nėra paprasta, bet, nepaisant to, gal turite sėkmės istorijų, kuriomis gali pasidžiaugti Lietuvos skurdo mažinimo tinklas?
Atsakymas priklauso nuo to, ką vadinsime sėkme. Jei sėkme vadinsime skurdo mastų mažinimą valstybės lygiu, tuomet rezultatų – nulis. Tačiau reikia turėti mintyje tai, kad nuo 2006 metų iki dabar finansavimą, iš esmės, turėjome tik vienerius metus. 2010-taisiais – Europos metais prieš skurdą – Socialinės apsaugos ministerija skyrė mums iš Briuselio gautą finansavimą skurdo problemos viešinimui.
Tačiau vietiniu lygiu yra daugybė pavyzdžių kaip mūsų tinklo nariai padėjo žmonėms išeiti iš skurdo. Iš esmės, nevyriausybinės organizacijos pačios savaime negali sumažinti skurdo. Tai – vyriausybių uždavinys. Būtent jos, bendradarbiaudamos su privačiu sektoriumi ir NVO, turėtų mažinti skurdą. Tikimės, jog mes galime motyvuoti, padėti ir mokyti – būti ta „rakštimi“, kuri neleistų užmigti. Juk gera advokacija skurdo mažinimo srityje užsiimančios organizacijos visuomet būna „rakštimi“. Ne veltui sakoma, jog pirmiausia tepalas skiriamas girgždantiems ratams. Taigi reikia kelti triukšmą, nes kitaip žmonės nemato problemų. Paprasčiausiai jų nepastebi. Būtent čia mes ir matome savo vaidmenį: išryškinti konkrečias problemas ir pasiūlyti konkrečius sprendimus, galinčius inspiruoti teigiamą pokytį.
Poveikio įvertinimas socialinėje sferoje visada yra sunkus uždavinys net nacionaliniame lygmenyje. Tas, matyt, dar sudėtingiau Europos mastu?
Be abejo, socialiniams pokyčiams įtakos turėjo ir ekonominė recesija, krizė. Europos Lisabonos strategijoje buvo planuojama sumažinti skurdą patiriančių žmonių skaičius – nebeatsimenu kiek milijonų – iki 2010 m. Vietoj to, Europoje skurstančiųjų žmonių skaičius 6 milijonais išaugo. Žiūrint per šią prizmę, Lietuva, galima sakyti, pakankamai neblogai pasirodė. Visgi, Lisabonos strategija buvo nesėkminga skurdo mažinimo prasme. Dabar Europa turi naują strategiją, kurioje numatoma iki 2020 m. sumažinti skurdą dvidešimčia procentų. Bet vėl gi, jei politika nepasikeis, jei žmonės neskirs dėmesio skurdo problemos sprendimui, jei vyriausybės neinvestuos pinigų į socialines paslaugas atskirtiems žmonėms ir nebus plėtojama efektyvi socialinė-ekonominė politika, nedaug kas pasikeis.
Kokius matote pagrindinius iššūkius nevyriausybinėms organizacijoms, dalyvaujančioms skurdo mažinimo politikoje Lietuvoje?
Pilietinė visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos turėtų būti įgalintos, o tam reikalingas finansavimas. Pirmuosius dešimt atkurtos nepriklausomybės metų reikalai nevyriausybinėms organizacijoms Lietuvoje klostėsi labai gerai, nes šis sektorius buvo gausiai finansuojamas tarptautinių organizacijų. Todėl nevyriausybinis sektorius taip gerai startavo. Bet vėliau kilo finansinė krizė ir įsivyravo požiūris, jog Lietuva jau yra pajėgi pati išlaikyti savo nevyriausybines organizacijas. Todėl beveik visos tarptautinės organizacijos, kurios padėdavo NVO, pasitraukė iš šalies. Liko nedaug kas – nežymus Europinis ir nacionalinis finansavimas projektams atskiroms skurdo mažinimo veiklos sritims. Daugiausia – tiesioginių paslaugų teikimui.
Kai kurios organizacijos sėkmingai adaptavosi, telkdamos lėšas tiesioginei pagalbai skurstantiems iš privačių šaltinių. Bet daugelis veiklos sričių, būtinų aktyviai pilietinei visuomenei Lietuvoje palaikyti, merdi. Pavyzdžiui, yra neįmanoma pritraukti lėšų skurstančiųjų interesų atstovavimui, nevyriausybinių organizacijų efektyvesniam įsitraukimui į socialinės politikos sprendimus. Kaip kontrastas, Amerikoje lėšų rinkimas advokacijai yra santykinai paprastas dalykas, visi žino kas tai yra ir kodėl tai reikalinga, siekiant užtikrinti veiksmingą demokratiją. Toks supratimas čia taip pat turi būti ugdomas.
Apibendrindama kokius galėtumėte įvardinti kertinius akmenis, galinčius užtikrinti stabilų progresą skurdo mažinimo srityje?
Receptai žinomi – esama gerų skurdo mažinimo programų, duodančių gerus rezultatus įvairiose šalyse. Pirmiausia, reikėtų užtikrinti glaudų tarpusavio bendradarbiavimą vyriausybiniame lygmenyje. Reiktų siekti bendrų tikslų ir skurdo problemos suvokimo vietiniame ir nacionaliniame lygmenyje. Bet labai sunku užtikrinti glaudų vyriausybės ir skirtingų įstaigų tarpusavio bendradarbiavimą, neturint žmogaus su atitinkamais įgaliojimais, galinčio asmeniškai užtikrinti bendradarbiavimą ir jo efektyvumą. Bendradarbiavimo tarp ministrų užtikrinimas turėtų būti ministro pirmininko prioritetu. Tik sutelktų pastangų ir lyderystės dėka galima pasiekti sėkmingo skirtingų institucijų bendradarbiavimo. Taigi, reikia ugdyti mūsų nacionalinius lyderius, kad žmonės, užimantys aukštus postus, skurdo problemos sprendimą priimtų kaip savo pareigą.
Galiausiai, reikia pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų. Kol kas lobizmas ir advokaciją tebėra silpnoji Lietuvos vieta, palyginus su, pavyzdžiui, JAV, kur veikia daugybė labai gerai finansuojamų organizacijų, užsiimančių išskirtinai skurstančių žmonių atstovavimu. Jeigu mūsų pilietinė visuomenė galės tapti tokiu partneriu, bus galima sėkmingai įgyvendinti skurdo mažinimo programas ir pasiekti gerų rezultatų.
Pašnekovę kalbino Socialinio darbo katedros dokt. Jekaterina Navickė
