Kalbu ne apie Google Glass ar kažką panašaus. Turiu omenyje žmonių elgesio stebėjimo, įrašymo ir analizės įrangą, kurią Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto patalpose neseniai įrengė Olandijos kompanija Noldus. Kuo ši įranga ypatinga? Kuo ji naudinga sociologams? Kur konkrečiai ji sumontuota? Kaip ji veikia? Į šiuos klausimus netrukus atsakysiu, pradėdamas nuo pirmojo.
Bet kas, kam teko susidurti su stebėjimo džiaugsmais ir vargais, veikiausiai sutiks, kad viena didesnių šio užsiėmimo problemų, be kita ko, būdavo tikslus laiko fiksavimas ir įvykių pagal jį rikiavimas. Galbūt todėl, kad žmonės yra prastos barbės-devyndarbės, o jų laiko suvokimas subjektyvus ir imlus aplinkos poveikiui. Užtat šį žmogišką trūkumą gražiai atsveria Noldus stebėjimo ir analizės sistema – ji laiką fiksuoja automatiškai. Kitas jos privalumas – ji leidžia bet kokius duomenis sinchronizuoti su stebėjimu: vaizdą, garsą, tiriamojo veiksmus kompiuterio darbalaukyje vaizdu ir tekstine išklotine, jo ar jos pulsą, smegenų bangas ir t. t. Paminėtina ir tai, kad viena iš sistemos programų yra skirta veidų ir 8 pagrindinių emocijų, pagal Ekmaną, atpažinimui. Tai, ką užčiuopia šios dirbtinės juslės, galima koduoti, analizuoti ir duomenis eksportuoti į tokias visiems gerai žinomas statistinės analizės programas kaip SPSS. Kadangi stebimi įvykiai (duomenys) tiksliai fiksuojami laike ir sinchronizuojami tarpusavyje, atsiveria nauji klodai analizei. Nuodugniau įrangą aprašiau skyrelyje „Išsamiai apie įrangą ir kaip ja naudotis“ (žr. žemiau).
O dabar didesnei skaitytojų daliai aktualesnis klausimas: ar, ir kaip, šios įrangos atveriamus analizės klodus galima pritaikyti sociologijoje? Akivaizdu, jog pritaikymo sritys bent jau dvi: tyrimai ir sudentų didaktika.
Tyrimų srityje visų pirma atsiveria sociologų menkai paliestas metodas – eksperimentas. Bėda ta, kad studentai jam nepasirengę, nes dėstytojai šį metodą per paskaitas apžvelgia prabėgom ir dar užklijuoja jam „beveik netaikomo metodo“ etiketę. Matyt teks perklijuoti etiketes ir keisti didaktiką.
Antra į galvą šaunanti mintis kalbant apie tyrimus būtų mikrosociologinės tradicijos atgaivinimas. Juk būtent etnometodologijos, o galbūt ir fenomenologinės sociologinės analizės mėgėjams visai praverstų galimybė detaliai stebėti savo tiriamųjų gyvenimą, užfiksuoti tas jo smulkmenas, kurių nepagauna gyvo žmogaus akis ir kitos juslės. Taip galima būtų sociologiniam pažinimui atverti kūnišką, neverbalinį gyvenamojo pasaulio klodą ir netgi savotiškai lavinti tiek tyrėjų, tiek ir tiriamųjų reflektavimo įgūdžius. Juk ir pats tiriamasis, pvz., galėtų stebėti save įraše ir komentuoti savo elgesį. Taip būtų mokomasi reflektuoti ne tik kalbą, bet ir judesius, gestus, pozas, žvilgsnius.
Noldus įranga būtų naudinga ir Bourdieu fanams, kuriems knieti sužinoti, kaip socializuojamas kūnas, kaip kūniškai reiškiasi subtilūs habitus skirtumai. Būtų galima tiksliau nusakyti, kokios pozos, gestai, kalbos maniera demonstruoja distinction, tarkime, meno parodoje, meno dirbinių krautuvėlėje, knygyne, bibliotekoje, medžioklės, žvejybos, muzikos instrumentų, audiofilų, medžioklės parduotuvėse, baruose, kavinėse, grožio salonuose, restoranuose, viešbučiuose, pirtyse, baseinuose, sporto salėse, o gal ir turgelyje? Juk viena yra su pasigardžiavimu skaityti autoritetingų sociologų postringavimus apie tai iš asmeninių reminescencijų, o visai kas kita – savo rankomis minkyti nepagražintą stebėjimo medžiagą.
Taigi, filmavimas ir detalus elgesio kodavimas iš esmės praverstų daugelyje tyrimų, kur svarbios socialinių interakcijų detalės, subtilybės. Ypač tai tiktų tyrinėjant sąveikas tarp „norminamų“ grupių ir „norminančių“ grupių atstovų. Pavyzdžių galėtų būti daug: santykiai tarp vaikų ir personalo vaikų namuose, tarp kalinių ir prižiūrėtojų pataisos namuose, tarp mokytojų ir mokinių mokyklose, kuriose vykdoma romų vaikų integracija į „plačiąją“ visuomenę. Galbūt net gydymo įstaigose pavyktų ištirti sąveikas tarp gydytojų, slaugių ir pacientų. Toli nenukrypstant nuo pastarųjų, vaizdo įrašas juk daug ką gali atskleisti apie kyšio prašymo, davimo ir priėmimo neverbalinius niuansus. Kyšininkavimo ritualas juk atliekamas pusiau patyliukais, apsikeičiant visokiomis eufemistinėmis frazėmis bei kuklumą ir dėkingumą turinčiomis išreikšti minomis.
Visa tai tiktų ir kitokiam deviantiniam elgesiui. Galima būtų detaliai aiškintis, kokios interakcijos būna tarp prostitučių, narkotikų prekeivių, kontrabandos prekeivių ir jų klientų bei stebėtojų iš šalies, kol deramasi dėl prekės ar paslaugos, arba kaip alkoholis ir rūkalai pardavinėjami nepilnamečiams parduotuvėse ir t. t. Filmavimas ir kodavimas galėtų praversti sociolingvistams, antropologams ir daugeliui kitų, nes, vėlgi, aprašymą padarytų daug tankesnį, kalbą praturtintų neverbaliniais elgesio elementais. Negana to, aprašymas būtų ne tik tankesnis, bet ir imlesnis kiekybinei analizei, o ne tik kokybinei.
Kaip jau minėjau, įranga gali pasitarnauti ir didaktiškai. Iš dalies šita linkme, pasak mokymų vadovės Prof. Loijens, Noldus įrangą naudoja vienas šios firmos klientas, dirbantis medicinos srityje. Jis analizuoja savo klinikos praktikantus: žiūri, kaip jie bendrauja su pacientais ir po to koduoja jų elgesį, pažymėdamas tik tą elgesį, kurį jis vadina „įdomiu“ (suprask – deviantišku). Tada jie kartu viską peržiūri ir praktikantai gauna pastabų, pamokymų. Kažką panašaus galima būtų daryti su studentais, kad jie taptų, tarkime, geresni interviuotojai ir diskusijų vedėjai. Tokia savianalizė puikiai pasitarnautų ir doktorantams, kurie dar tik mokosi, kaip įtraukiančiai vesti paskaitas. Kaip juokavo mokymų dalyviai, stebėjimo įrangą galima būtų panaudoti ir per gynimus. Viena vertus tam, kad studentai pamatytų, kaip vyksta visas procesas dar iki jame sudalyvaujant patiems, o kita vertus – kad vėliau peržiūrėtų savo pačių pasirodymą. Be to, vaizdo įrašas visada yra puikus įrodymų šaltinis, kai studentai teikia apeliacijas dėl darbų vertinimo.
Žinoma, filmavimas atneša papildomus rūpesčius tyrimo etikos srityje. Vis dėlto, jeigu įrašas niekam nerodomas (nebent pačiam tiriamajam ar tiriamiesiems), o vardai ir anonimiškumo šydą galintis praskleisti kontekstas koduojami, etinės filmavimo problemos nepranoksta kitų tyrimo technikų keliamų moralinių rūpesčių.
Išsamiai apie įrangą ir kaip ja naudotis
Kur galima prisiliesti prie šauniosos aparatūros ir įgyvendinti savo sociologines svajas? Tai galima padaryti keliose VU Filosofijos fakulteto patalpose. Arčiausiai debesų esančiose 401-oje ir 402-oje auditorijose, giliai pogrindyje įsikūrusioje laboratorijoje (004 kab.) ir kitapus Bursų kiemo esančiame PMTC. Visa Noldus programinė įranga taip pat yra instaliuota 111-os auditorijos komiuteriuose, kur turėtų vykti studentų laboratoriniai užsiėmimai (stebimo elgesio kodavimas, analizė ir pan.).
Palėpėje esančiuose kabinetuose, kuriuos skiria vienpusis veidrodis, dalyvių pusėje lubų kampuose yra trys per kompiuterį valdomos Axis kameros [1], viena rankiniu būdu valdoma kamera [2] ant trikojo, plokščias mikrofonas ant stalo ir dar du lubose – pastaruosius išduoda tik vos pastebimos skylutės. Kitapus veidrodžio yra stiprintuvas, dėžutė (maršrutizatorius), į kurią jungiamos kameros, kompiuteris ir du monitoriai bei kolonėlės. Su tiriamaisiais galima bendrauti per konferencinį mikrofoną tiesiog paspaudus mygtuką (kitapus veidrodžio yra garsiakalbis). Rūsyje yra įrengti 4 stebėjimo kambarėliai, kiekviename tik po vieną kamerą palūbėje [3], nes Noldus sistema daugiau 4 vaizdo šaltinių vienu metu negali įrašinėti. Ten rasite ir BioPac įrangą, kuri leidžia fiksuojamą vaizdą ir garsus sinchronizuoti su fiziologiniais duomenimis, tarkime, iš EKG, EEG ir pan. Tik tiek, kad fiziologinius duomenis į analizės programą Observer XT reikia importuoti rankiniu būdu, nes BioPac turi tik kabelį automatiniam duomenų sinchronizavimui su Observer XT, ir automatiškai jų į programą neįkelia. Konferencinis mikrofonas laboratorijoje rūsyje dar prijungtas prie skirstytuvo su 4 mygtukais, kad būtų galima pasirinkti, su kuriais tiriamaisiais kalbėti. Didžiausiame PMTC konsultacijų kabinete (114) lubų kampe virš konsultacijos „kliento“ krėslo pakabinta tokia pat per nuotolį sukiojama kamera kaip palėpėje ir dar dvi kameros stovi ant trikojų. Kitapus koridoriaus esančiame (116) kabinete viskas valdoma. Ten padėti ir du bevieliai mikrofonai, tvarkingai susodinti kroviklyje. Bet tai dar ne viskas!
Kai informantai negali ateiti į fakultetą, ar kai stebėjimą norisi daryti tiriamiesiems įprastoje aplinkoje, galima drąsiai naudotis tam skirtomis nešiojamomis laboratorijomis (Portable Observation Lab). Tai yra kietas, ir gana sunkus, lagaminėlis su jame minkštai įpakuota įranga. Lagaminėlyje yra dvi kameros su trikojais, dėžutė joms sujungti, du mikrofonai su stiprintuvu ir kompiuteris. Kameros jungiasi per interneto kabelius į tą dėžutę (maršrutizatorių) ir tada į kompiuterį. Mikrofonai jungiami į stiprintuvą ir tada į kompiuterio mikrofono lizduką. Tiesa, dar reikia ilginimo laido su bent 3 lizdais: kompiuteriui, stiprintuvui ir dėžutei (kameros maitinamos per interneto kabelį). Internete mačiau aukščiau rodytų kamerų variantą su bevieliu ryšiu, bet mums, regis, pakliuvo tik laidinės, o tai irgi apriboja judėjimą. Taip kad įranga nešiojama, bet pats stebėjimas – gana stacionarus.
Susipažinus su kietąja įranga, galima susipažinti su minkštąja – programomis. Kameros valdomos ir įrašinėjama per MediaRecorder. Ši programa leidžia vienu metu įrašyti daugiausia 4 vaizdo ir 4 garso signalus. Galima naudoti išorines, vidines kompiuterio kameras bei fiksuoti veiksmus kompiuterio darbalaukyje. Be įprastinio įrašų saugojimo į atskirus failus, galima, pvz., sugretinti du įrašus viename (picture by picture) arba visus juos sukomponuoti viename vaizdelyje (picture in picture). Šio nustatymo pradėjus stebėjimą keisti negalima, tačiau artinti ir tolinti vaizdą bei sukinėti kameras galima viso stebėjimo metu. Visas stebėjimas toliau kontroliuojamas, koduojamas ir analizuojamas per Observer XT. Padarius nustatymus per MediaRecorder stebėjimą galima pradėti tiesiai iš Observer XT – programa reaguos automatiškai. Norit pradėti kodavimą iš tikro net nereikia laukti viso įrašo. Galima, ir patartina, tyrėjui iš pradžių pabandyti pakoduoti gyvai, pasirinkus atitinkamą nustatymą, kad perėjus prie nuodugnaus įrašo kodavimo jis jau būtų patikrinęs savo kodavimo schemą.
Minėtos dvi programos yra visos sistemos pagrindas. Tačiau esama ir priedų. Štai jie: FaceReader – tai emocijų atpažinimo ir registravimo programa. Stebėjimo pradžioje ji nuskaito tiriamojo veidą ir iš 500 taškų jame sudaro kaukę-modelį, seka tų taškų judesius ir atpažįsta 8 pagrindines emocijas (laimė, liūdesys, pyktis, nuostaba, pasišlykštėjimas, išgąstis, neapykanta ir neutralumas). Programos algoritmai sukurti pagal Paulo Ekmano modelį, o „mokymuisi“ naudoja Karolinska istituto Švedijoje mokslininkų sukurtą 10000 veidų duomenų bazę. Ji taip pat fiksuoja akių bei burnos (užverta/atverta) ir antakių būsenas (pakeltas/nuleistas). Programa taip pat mėgina nustatyti tiriamojo lytį, amžių, barzdotumą. uLog – tiriamojo darbą su kompiuteriu registruojanti programėlė. Ji seka praktiškai viską: judesius ir paspaudimus pele, klaviatūra renkamą tekstą (įskaitant slaptažodžius), atidaromas ir uždaromas programas, įvedamus interneto adresus naršyklėje. Svarbu, kad šios dvi programos viską atlieką automatiškai, o elgesio kodavimas per Observer XT vyksta tik rankiniu būdu. Automatiškai tai daro tik programų paketai, skirti gyvūnų elgesio stebėjimui ir analizei.
Dabar kiek detaliau aptarsiu darbą su Observer XT. Joje sinchronizuojamos ir integruojamos visos įvestys, na ir tada jau galima užsiknisti iki kaklo kodavime bei analizėje. Šiame ilgame procese viską reikia daryti labai apgalvojai ir nuosekliai. Už vis svarbiausia gerai apmąstyti elgesio kodavimo schemą. Koduoti galima tris dalykus: a) dalyvius, b) jų elgesį (judesius, pozas, gestus, kalbą, žvilgsnius ir pan.) ir c) kontekstą (modifier) (kaip, kur, su kuo, kas, ką daro). Kol tyrėjas darbuojasi rankutėmis, programa automatiškai koduoja kada stebėjimo įraše kiekvienas dalykas vyksta. Tikslumo vardan elgesį patartina suskirstyti į grupes ir kiekvieną grupę koduoti atskirai. Taip kad gali būti, jog įrašą teks peržiūrėti tikrai ne vieną ir ne du kartus.
Surinktais duomenimis galima įvairiai manipuliuoti ir juos analizuoti. Programa pateikia elgesio dažnius, didžiausią, mažiausią, suminę ir vidutinę trukmes, standartinį trukmės nuokrypį, standartinę trukmės paklaidą ir pan. Ji dar gali ir grafikus nubraižyti bei eksportuoti juos paveikslėlio pavidalu. Negana to, Observer XT atlieka patikimumo analizę (reliability analysis), kuri yra pravarti didaktiškai: studentus galima treniruoti, pvz., duodant sukoduoti kokį vaizdo įrašą ir tada analizuoti, kiek jų kodavimas tarpusavyje panašus ir kiek skiriasi. Tai labai naudinga ir tikrinant save pačią(-į), nes jei kodavimas užtrunka (o jis tikrai ilgai užtrunka), tai atsiranda nedideli ar net dramatiški pokyčiai kodavime. Visada juk pravartu pažiūrėti, kaip keitėsi kodavimas ir ar į gerąją pusę. Čia reiktų paminėti, kad fakultetas gavo dviejų tipų Observer XT licencijas (tai USB raktai, be kurių neveikia nei viena Noldus programa): tyrėjo ir koduotojo. Tyrėjo licencija leidžia atlikti visus darbus, o su koduotojo licencija galima tik koduoti stebėjimus pagal tyrėjo sukurtą schemą, analizuoti ir eksportuoti duomenis. Surinktus ir pageidautinu būdu išfiltruotus duomenis toliau galima eksportuoti į kitas analizės programas dviem formatais: paprasto teksto (.txt) arba Excelio.
Nieko nėra tobula, tad privalau paminėti kelis sistemos trūkumus:
1. Tos „kupolinės“ kameros lubų kampuose yra tikrai didelės ir dar pradeda ūžti po kurio laiko, nes įsijungia jas aušinantys ventiliatoriai.
2. Nors kameras sukioti per MediaRecorder gana patogu, didinimas per ją reguliuojasi tikrai flegmatiškai. Daug geriau išnaudoti tai, kad tai yra IP kameros ir jungtis prie jų per naršyklę (darbalaukyje tam paliktos nuorodos ir kamerų slaptažodžiai).
3. Kameras ant stovų sukioti galima tik rankomis. Vaizdą priartinti ar nutolinti – taip pat. Diafragma reguliuojasi automatiškai. Fokusavimą, esant reikalui, galima pakoreguoti ir per kompiuterį. Pats trikojis stovas turi daug spaustukų, kurie fiksuoja jo padėtį. Žodžiu, tenka truputį pasikrapštyti.
4. Nepatartina daryti ilgesnių kaip 3 val. trukmės stebėjimų, nes peržengus šią ribą ima prastėti skirtingų duomenų sinchronizacija.
5. Nežinia, ar studentams užteks valios, kantrybės ir gal net atidumo atlikti kodavimo darbus, nes vaizdo įrašo kodavimas yra žymiai laikui imlesnė ir sudėtingesnė užduotis negu garso įrašo kodavimas.
6. FaceReader emocijų atpažinimas toli gražu nėra tobulas. Ji neveikia atsisukus į kamerą profiliu. Atpažinimą taip pat gadina akiniai, prastas apšvietimas ir staigūs judesiai. Galvos pakėlimas aukštyn ar nuleidimas žemyn taip pat suklaidina programą.
_____________
Kameros ir techninės specifikacijos:
[1] AXIS Q6045 Mk II PTZ Dome Network Camera
[2] AXIS P1355 Network Camera
[3] AXIS P1357 Network Camera
Už malonę naudotis įranga reikia padėkoti projekto „Vilniaus universiteto filologijos, socialinių ir komunikacijos mokslų studijų infrastruktūros ir bazinės įrangos atnaujinimas“ (VP3-2.2-ŠMM-18-V-02-009) sumanytojams, rėmėjams ir įgyvendintojams. O aš esu dėkingas prof. A. Poviliūnui ir prof. L. Loijens, kad galėjau su šia įranga susipažinti.
Teksto autorius: VU Filosofijos fakulteto Sociologijos magistrantas Antanas Voznikaitis
Teksto pirminis šaltinis: VU Filosofijos fakulteto sociologų tinklaraštis Sociali Sociologija