Įsitempę, pasimetę, sunkiai bendraujantys ar judantys, liūdintys, sergantys ir sveikstantys – visi šie žmonės gali būti abejingi aplinkai ir žmonėms, o jų galvose gali suktis tūkstančiai minčių, bet jie negali atsispirti gyvūnų šilumai ir šviesai. Lietuvoje jau įprasta drąsiai kalbėti apie delfinų pagalbą esant sudėtingai emocinei ir fiziniai būsenai. Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie mažiau egzotiškus ir labiau įprastus pagalbininkus – šunis. Kas yra kaniterapija? Kuo ji ypatinga? Ar šunys gali padėti žmonėms jaustis geriau, sveikti, tobulėti ir vystytis? Į šiuos klausimus atsakys kaniterapijos asociacijos prezidentė, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė Vilmantė Pakalniškienė.
„Kaniterapija susidomėjau prieš 1,5 metų. Auginau šunį ir su juo nuvykau į „Lietuvos kinologų draugijos“ organizuotą stovyklą, kurioje viena iš temų buvo kaniterapija. Tada supratau, kad tai labai rezonuoja su tuo, ką aš pati darau, su mano specialybe. Pagalvojau, kad turiu nemažai profesinių žinių, kurias galėčiau realizuoti kaniterapijos srityje, arba padėti tiems, kurie nori tapti kaniterapijos specialistais. Kaniterapija – alternatyvus gydymo būdas, kai šuo dirba kartu su specialistu ir žmogumi (klientu, pacientu). Šuo tampa tarsi motyvatorius, skatinantis atlikti veiklą, kalbėti, kontaktuoti. Kartais žmonės dėl įvairių priežasčių nenori to daryti, ar neturi motyvacijos. Į procesą įtraukus šunį, žmogui sužadinamas noras, veiksmo prasmė.“
Daugumoje šalių kaniterapeutu gali tapti aukštąjį mokslą baigęs bei pakankamai valios ir pasiryžimo išmokti šios veiklos turintis žmogus. „Savo asociacijoje laikomės principo, kad būsimas kaniterapeutas turi būti specialistas, baigęs aukštąjį mokslą, idealiu atveju – mediciną, kinezioterapiją, logopediją, socialinius arba pedagogikos mokslus. Jis turi turėti žinių apie žmogaus raidą, ligas, sutrikimus. Papildomai reikia baigti ir specialius kursus, kurie yra specifiniai ir skirti kaniterapeuto darbui. Kaniterapeuto asistentu gali būti ir ką tik baigę mokyklą ar visai kitos srities mokslus, tačiau ir jiems privalu išklausyti ir baigti tam tikrą specializuotą kursą apie tai, ką galima daryti ir ko ne. Toks žmogus dažniausiai padeda kaniterapeutui, jam asistuoja arba dirba tik atitinkamos srities specialistų komandoje (pvz., dirba kartu su logopedu ir atsako tik už šunį, bet ne už veiklą užsiėmimo metu).“
Daugumoje šalių terapiniais gali tapti tik specialius testus išlaikę šunys. Egzamino metu vertinama šuns elgsena, charakteris, paklusnumas, psichologinis stabilumas, tad nėra svarbi šuns veislė ar dydis. „Šuo turi turėti tam tikras savybes, kurios jam yra įgimtos. Tai gali būti ir veislinis, ir neveislinis šuo, bet nuo pirmų dienų jį būtina socializuoti - pratinti prie garsų, kvapų ir daiktų, kurie šiaip nebūdingi daugumos šunų aplinkoje. Tai gali būti vaistų kvapas, ramentai, lazdos, tvarsčiai. Pavyzdžiui, šuniui teks vizituoti žmones ligoninėje, taigi jis turi priprasti prie įvairiausių paviršių, čežėjimų, daiktų, kurie gali būti specifiniai. Nuo pirmų dienų šunį turi supti daug garsų, daug žaislų, daiktų, kad šuo to nebijotų ir jaustųsi gerai skirtingose aplinkose. Patį testą gali laikyti ne jaunesnis nei vienerių metų šuo. Reikia daug dirbti su pačiu šunimi iki egzamino (ir net po jo), ir vis tiek nėra garantijos, kad šuo bus tinkamas terapijai, nes jis gali turėti tam tikrų baimių, nejaukiai jaustis būdamas su vaikais ir pan. Būna, kad šuo užsiėmimo metu parodo, jog jam neramu, pavyzdžiui ima žiovauti, nuleidžia ausis, nusisuka nuo žmonių. Tokiu atveju nereikia šuns spausti ir versti per prievartą būti tuo, kuo jis nėra. Būna žmonių, kurie vis tiek nori terapinio šuns nepriklausomai nuo aplinkybių ir į šuns savijautą nekreipia dėmesio. Būna šunų, kurie puikiai išlaiko testą, bet matosi, jog jie nelaimingi dirbdami tokį darbą. Jei vis dėlto reikėtų išskirti populiariausias veisles, tai dominuoja kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai. Jie iš tikrųjų labai populiarūs daugelyje pasaulio šalių, nes yra tikri šunys kompanionai. Auksaspalviai retriveriai, labradorai taip pat dažnai sutinkami kaniterapijos pasaulyje, bet šiaip kiekvienos veislės rėmuose gali atsirasti šunų, kurie turi netipines tai veislei savybes ir jos yra tinkamos tokiam darbui.“ Pašnekovė pastebi, kad testas jį atliekančiam šuniui nėra pats sudėtingiausias dalykas, bet kartais jis tampa tikru iššūkiu šeimininkui.
„Testas pačiam šuniui nėra labai sudėtingas, tačiau vedliui gali būti sunku. Tai kartu yra psichologinis testas, nes šeimininkai labai nori, kad šuo kuo geriau pasirodytų, jaudinasi, nervinasi. Šuniui nėra lengva dėl to, kad testas atliekamas ne namų aplinkoje, aplink būna svetimi žmonės ir šunys, kvapai. Esant tokioms aplinkybėms šuo gali labai greitai pasimesti, nesusikoncentruoti. Tačiau viskas priklauso nuo vedlio ir šuns ryšio. Šuniui visuomet sunkiau, jei jis yra aktyvesnis, nes terapinio šuns egzamino dalyje šuo turi išbūti ramus. Pavyzdžiui, jeigu guli, tai jis negali staiga atsistoti ar sujudėti, o tuo labiau suloti. Svarbiausia, kad šuo ir jo elgsena neišgąsdintų žmonių.“
Vilmantė Pakalniškienė teigia, kad kol kas kaniterapijos poreikis yra didesnis, nei paruoštų šunų ir vedlių skaičius. „Žmonių, norinčių įsitraukti į šią veiklą, nėra daug. Galbūt dėl to, kad šuns parengimas užima daug laiko, o ir kaštai dideli. Tiek dresūra, tiek darbas su šunimi reikalauja daug jėgų ir asmeninio laiko. Kol kas ši veikla nėra apmokama, tad visi asociacijos nariai dirba savanoriškai, turėdami kitus, pagrindinius darbus. Mūsų asociacijoje yra 10 šunų, išlaikiusių testą. Taip pat yra šunų Kaune, kurie išlaikė egzaminą pagal kitą sistemą. Mes šunis atestuojame vadovaudamiesi lenkų praktika, nes Lenkijoje kaniterapija pripažinta kaip profesija, yra reglamentuotas šunų atestavimas. Jis sunkesnis ir sudėtingesnis, bet mes pasirinkome tokį variantą, kad po to galėtume prisiimti atsakomybę už savo šunis. Šuo vis tiek išlieka gyvūnu, plėšrūnu. Užtektų vieno incidento, kad kaniterapijos metu šuo grybštelėtų žmogui ir visa mūsų veikla baigtųsi tą pačią minutę, todėl bendra sistema ir patikrinimas – būtinas.“
„Sveikatos specialistai turi įvairių nuomonių. Pavyzdžiui Amerikoje kai kur į reanimacijos palatą leidžia atsivesti net šeimos šunį, nes žmogus fiziškai reaguoja į augintinį ir visi fiziologiniai rodikliai gerėja. Žinoma, yra tokių, kurie nusiteikę prieš kaniterapiją. Sprendžiant iš susidomėjimo akivaizdu, kad kaniterapijos poreikis ir pasitikėjimas šia sistema yra didelis. Mums skambina asmenys, kurie nori, jog apsilankytume su šunimis vyresnių žmonių globos įstaigose. Skambina ir su neįgaliaisiais, pagyvenusiais ar vaikais dirbančių įstaigų atstovai. Skambina mamos, kurios turi vaikus su įvairiais raidos sutrikimais – Dauno sindromu, autizmu. Medikamentinis šių ligų gydymas nelabai ir egzistuoja. Šeimos tiesiog nori, kad vaikas būtų ramesnis, išmoktų palaikyti kontaktą, būtų susidomėjęs aplinka, noriai lavintųsi. Norinčių žmonių yra daug, bet fiziškai tiesiog nespėjame visko aprėpti. Šiai dienai turime per mažus pajėgumus – tiek žmonių, tiek šunų. Labai tikimės paruošti daugiau šunų ir prisitraukti daugiau žmonių. Taip pat norėtume, kad ši veikla būtų įteisinta. Jau prasidėjo bendradarbiavimas su Sveikatos ministerija, taigi tikimės, kad iki naujų rinkimų gal ir pavyks viską susiderinti, vienokiu ar kitokiu būdu įteisinti gyvūnų asistuojamą terapiją, o tame tarpe ir kaniterapiją. Norime, kad veikla būtų įforminta, kad atsirastų vieningi standartai, reikalavimai ir visiems norintiems tapti kaniterapijos specialistais jie būtų vienodi“ – apie iššūkius su kuriais susiduria asociacija pasakoja V. Pakalniškienė.
Pati kaniterapijos asociacijos prezidentė Vilmantė Pakalniškienė ir jos šeima yra pavyzdys, įrodantis, kad šunys gali tapti pagalbininkais sveikstant po sunkių ligų ar operacijų. Šiuo metu moters namuose auga dvi trumpaplaukių vengrų vižlų veislės kalytės Peru ir Vėtra. „Vyrui buvo atlikta širdies operacija. Po reabilitacijos mūsų šeimos rutinoje turėjo atsirasti fizinis aktyvumas. Tada sumanėme įsigyti šunį. Metus atsakingai ieškojome ir rinkomės veislę. Norėjome aktyvaus šuns, kad jis galėtų bėgti šalia dviračio, būtų ištvermingas, nebijotų vandens, norėtų veiklos su žmogumi. Iškart atkrito mažos veislės, kurios nereikalauja sportiškumo ir didelio judrumo iš šeimininkų. Iš pradžių dar buvo mintis priglausti šunį iš prieglaudos, bet kelis kartus jau esame ėmę, tačiau abu kartai buvo nesėkmingi - šunis teko užmigdyti po savaitės dėl to, kad sirgo maru. Nesvarbu, kiek laiko turi šunį, savaitę ar ilgiau, vis tiek labai skauda ir liūdna, kai netenki. Taip mūsų gyvenime atsirado Peru. O vėliau nusprendėme, kad šuniui reikia šuns, nes pirmoji augintinė vis tiek didžiąją laiko dalį būna viena. Pradėjome galvoti, kad su pirmu visai neblogai sekasi ir mes patenkinti, tai gal reikia ir antro tokio pat šuns. Dabar turime savo rutiną. Aš skiriu šunims valandą ryte, kai su kaimyne keliaujame į Belmonto mišką. Išvažiuojame šeštą ryto, o po septynių aš jau būnu namuose. Vyras vakare irgi skiria valandą lauke. Vasarą daug dviračiais važinėjame, plaukiojame, jos viską daro kartu su mumis. Jau įpratome daug laiko praleisti kartu su šunimis: tai dresūra, tai agility treniruotės, tai kiti užsiėmimai su jais.
Vilmantės Pakalniškienės veikla ir šeima tik patvirtina faktą, kad turint bet kokį gyvūną žmogaus psichologinė ir fiziologinė būklė keičiasi, tampa geresne, o gyvenime atsiranda daugiau pilnatvės. Šis straipsnis yra kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Šunys gydo“ dalis. Projekto tikslas – supažindinti visuomenę su alternatyviu gydymo, terapijos, edukacijos būdu, kurio pagrindine ašimi yra šuo. Būtent bendravimas su keturkoju padeda vaikams ir suaugusiems mokytis ir sveikti. Straipsniuose dalinsimės naujienomis, žiniomis ir įžvalgomis apie šį ypatingą žmogaus ir šuns bendravimą. Istorijos apie šunų pagalbą padedant atsitiesti po sunkių traumų, vystant socialinius gebėjimus ar kovojant su depresija primins, kad net mažiausias šuo savo šiluma, besąlygiška meile ir švelnumu gali padėti sunkiais gyvenimo momentais.
Šis straipsnis yra kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Šunys gydo“ dalis. Projekto tikslas – supažindinti visuomenę su alternatyviu gydimo, terapijos, edukacijos būdu, kurio pagrindine ašimi yra šuo. Būtent bendravimas su keturkoju padeda vaikams ir suaugusiems mokytis, sveikti, ugdyti asmenines savybes. Straipsniuose dalinsimės naujienomis, žiniomis ir įžvalgomis apie šį ypatingą žmogaus ir šuns bendravimą.
Straipsnio autorė Justė Gvazdaitytė
Nuotraukų autorius Eugenijus Mironovičius
Informacijos šaltinis: Delfi.lt