Władysławo Tatarkiewicziaus knygos „APIE LAIMĘ“
PRISTATYMAS
LITEXPO, Knygų mugė
2016 m. vasario 28 d., sekmadienį, 15.00 val., 5.2 salė
Moderuoja – prof. Boguslavas Gruževskis
Dalyvauja – Vyturys Jarutis, Bronislovas Kuzmickas, Bronė Stundžienė
Vieno iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lenkų humanisto, mąstytojo, filosofo, filosofijos istoriko Władysławo Tatarkiewicziaus (1886–1980) veikalas „Apie laimę“ pirmą kartą pasirodė po Antrojo pasaulinio karo, 1947 metais, tačiau tekstai, buvo pradėti dar 1918 metais, kai autorius Varšuvos filosofijos draugijoje perskaitė kelias paskaitas, skirtas laimės temai, taip pat vėlėliau, 1919–1921 metais, kai tuometiniame Stepono Batoro universitete Vilniuje dėstė filosofijos istoriją. Pati knyga buvo rengiama 1939–1943 metais, taigi karo metu. Įdomus šia proga yra Tatarkiewicziaus komentaras, kad „gali pasirodyti keista, jog veikalas apie laimę buvo rašomas tuomet, kai žmones užgriuvo didžiausios nelaimės. Ir vis dėlto tai suprantama: nes nelaimėje daugiau galvojama apie laimę, nei apie nelaimę...“
Laimė kaip lingvistinė problema
Vos iš lūpų išsprūsta žodis „laimė“, bemat prasideda komplikacijos: ką jis reiškia, kas tai yra?
Lietuvių kalbos žodynas pateikia keletą reikšmių:
1. gerovės, pasitenkinimo, [gyvenimo] džiaugsmo būsena;2. likimo palankumas, sėkmė, pasisekimas; 3. laimikis, laimėjimas; 4. dalia, likimas;5. mit. likimo deivė (pvz., Fortūna);
6. burtas, bilietas.
Matyti, kad pasirinkimas nemažas. Ar dėl tokio abstraktumo laimės sąvoka yra pernelyg neįkandama filosofiniams samprotavimams ir moksliniams tyrimams? Šie subjektai veikiau yra linkę išskaidyti ją į konkretesnius elementus, lengviau pasiduodančius analizei, tačiau nemenka bėda paskui yra sudėti tuos išanalizuotus elementus atgal į visumą, t. y. į laimės sąvoką, taip, kad ši visuma nors kiek praskaidrėtų. Substancija vis tiek lieka drumsta? Gal kaip tik todėl ir filosofai, ir mokslininkai kiek privengia šios kategorijos. Apie tai jau knygos pratarmėje užsimena W. Tatarkiewiczius, tarsi nusistebėdamas, kad tiek knygų prirašyta apie mažiau reikšmingus dalykus, o apie laimę – vos viena kita. Nusistebėjęs, Autorius iškart griebia jautį už ragų, pasiryžęs bent kiek užtaisyti šią spragą – ir filosofijoje, ir, regis, bendresnėje žmonių mąstymo sferoje. Šiam savo užmojui jis tarsi pasirenka Aristotelio kelią, pagrindiniame epigrafe iškart perspėdamas šio antikos mąstytojo žodžiais, kad ne visuose tyrimuose būtina siekti visiško tikslumo.
Vertimas
Panašios mintys apie tam tikrą laimės deficitą paskatino ir lietuvišką W. Tatarkiewicziaus veikalo vertimą. Be to, ligi šiol išverstų į lietuvių kalbą Tatarkiewicziaus veikalų sekoje Apie laimę yra labai nuoseklus žingsnis: turime tritomę Filosofijos istoriją, Šešių sąvokų istoriją, tad visiškai logiška buvo užbaigti šią triadą knyga apie laimę.
Įdomu, kad lietuviško vertimo kelias truputį atkartoja paties Autoriaus tekstų likimą. Dar trečiame praeito amžiaus dešimtmetyje pradėjęs rašyti nedidelius užrašus paskaitoms, straipsnius, W. Tatarkiewiczius vėliau vis papildydavo rankraštį, kol šis galų gale, po įvairių laimingų ir ne itin laimingų peripetijų, stebuklingai išgelbėtas per karą, tapo knyga.
Pirmieji veikalo fragmentai į lietuvių kalbą, gal prieš 13 metų, irgi buvo pradėti versti akademinėms reikmėms, VU prof. B. Gruževskiui paprašius, dar iš esmės negalvojant apie pilnutinį vertimą. Ir štai tik dabar, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centrui ėmusis leidybos reikalų, šis darbas buvo atliktas iki galo.
Autorius ir jo skaitytojas
Knygoje W. Tatarkiewiczius svarstytojus apie laimę skirsto į tris kategorijas: filosofus, postringautojus (vertime - diletantus) ir liaudį. O kokiam skaitytojui savo veikalą adresavo pats Autorius? Nesunku įsivaizduoti, kad tai galėjo būti gimnazistas Česlovas tarpukario Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje kalęs lotynų kalbą, mokęsis retorikos ir skaitęs antikos poetus, o vėliau Stepono Batoro universitete krimtęs Romėnų teisę originalo kalba.
Dovana
Diena tokia laiminga.
Rūkas išsisklaidė anksti, darbavausi sode.
Kolibriai stabteldavo virš kaprifolium žiedo.
Nebuvo žemėje daikto, kurio būčiau geidęs.
Nepažinojau nieko, kam būtų buvę verta pavydėti.
Kas nutiko blogo – pamiršau.
Nesigėdijau mąstyti, kad buvau, kas esu.
Nejaučiau kūne jokio skausmo.
Atsitiesęs, regėjau mėlyną jūrą ir bures.
(Czeslaw Milosz, Berkeley, 1971)
Knygos vertėjas – Vyturys Jarutis
Į Skaitytojo rankas atiduodamas klasikinis veikalas, gvildenantis temą, kuri yra svarbi kiekvienam atskirai ir visiems kartu. Kad ir kaip skirtingai suprastume laimę, kad ir kokie skirtingi būtų mūsų poreikiai, polinkiai, gyvenimo sąlygos, gyvenimo būdas ir žinių lygis, asmeninės laimės siekis didele dalimi nulemia visas mūsų pastangas ir mūsų pasirinkimus. W. Tatarkiewiczius pratarmėje rašo, kad norėjo parengti išsamų veikalą apie laimę, kuriame būtų bent glaustai apžvelgtos Europos kultūrinės tradicijos, įvairios laimės sampratos ir požiūriai, jų nevertinant, o tik sisteminant ir lyginant, kad būtų galima objektyviau suvokti skirtingų mąstytojų ir skirtingų istorinių laikotarpių nuostatas ir siekius.
Tai, jog Tatarkiewicziaus knyga tik dabar prabyla lietuviškai, anaiptol nesumenkina jos aktualumo: tarp Europos Sąjungos šalių Lietuvoje yra mažiausiai laimingų žmonių. Pagal atskirus psichologinės gerovės ir šalies gyventojų laimės rodiklius Lietuva priskiriama prie nelaimingiausių pasaulyje gyventojų šalių grupės, nors pagal materialines gyvenimo kokybės sąlygas, ekonomikos išsivystymo lygį bei žmogaus socialinės raidos indeksą esame 30–50 vietoje. N. Rerichas dar XX a. ketvirtame dešimtmetyje pažymėjo: „Daug apgaulės ir melo mūsų visuomenėje, tačiau labiausiai baugina laimės klastojimas tapatinant ją su malonumais. Kaip galima tuomet smerkti tuos, kurie siekdami malonumų padaro nusikaltimus, jeigu jiems nebuvo atskleisti pasiaukojimo ir doros grožis ir vertė“. W. Tatarkiewiczius savo knygoje nenurodo kelio ar teisingo pasirinkimo kriterijaus, tačiau joje pateikta medžiaga sudaro sąlygas pasirinkti sąmoningiau, vadinasi, ir efektyviau. Ar tuomet tarp mūsų bus daugiau laimingų?... Tikėkimės, taip. Daug kas priklausys nuo žmogaus pastangų, veiksmų sąžiningumo.
prof. Boguslavas Gruževskis
Laimė yra viena iš pamatinių sąvokų kultūroje, nuo senų laikų stovinti šalia tokių sąvokų kaip gėris, tiesa, grožis, dorybė ir pan. Individo savivokoje laimė iškyla kaip savitikslis siekis, aukščiausia gyvenimo vertybė, bet pasiekiama tik glaudžiame ryšyje su kitomis vertybėmis. Lietuvių liaudies kultūros tradicijai laimės sąvoka, bent taip, kaip dabar ją suprantame, nebuvo būdinga. Toje tradicijoje daugiausia kalbama apie žmogaus dalią, likimą, lemtį, skirtį, nors minima ir laimė, laimužė, bet su lemties atspalviu. Pažvelgę į mūsų visuomenės, į savo pačių gyvenimą, galime konstatuoti, kad jame yra silpnai išreikšta tai, ką galėtume įvardinti kaip laimės matmenį,
Šiuolaikinėje visuomenėje, kaip savotiškas laimės sąvokos pakaitalas, įsitvirtino gyvenimo kokybės, gerovės sąvokos, kaip įvardijančios dalykus, kuriuos įmanoma apytikriai, aprašyti, pamatuoti ir palyginti. Vis dėlto, tai nėra tapatūs dalykai. Kalbėdami apie gyvenimo kokybę, jį apibūdiname daugiau iš socialinės, iš materialiosios pusės, tuo tarpu laimė yra vidujinė, asmeniškai išgyvenama būsena. Esama pagrindo teigti, kad lietuviai nėra linkę rodyti savo pasitenkinimo gyvenimu, kas kita skųstis tikromis ar tariamomis negerovėmis.
Čia turime prabilti apie gyvenimo prasmę, kaip aukščiausią žmogaus dvasinį poreikį. Kas teikia gyvenimui prasmės? Bent du dalykai -– asmenybės saviugda bei saviraiška ir pripažinimo bei įvertinimo poreikis. Gyvenimo prasmingumo suvokimas kompensuoja sunkumus ir nesėkmes, galima daug ko atsisakyti, iškęsti vardan prasmingo gyvenimo ir jaustis iš esmės laimingam. Tačiau prasmės pajauta daug priklauso nuo to, su kokiomis vertybėmis žmogus tapatinasi. Daugelio žmonių laimei šiandien trūksta ne malonių patirčių, jų turima gal daugiau, negu turėjo mūsų seneliai, trūksta, kaip tik, gyvenimo prasmės suvokimo.
prof. Bronislovas Kuzmickas
Galimybė skaityti žymaus lenkų filosofo, filosofijos bei meno istoriko Wladyslawo Tatarkiewicziaus dar vieną veikalą, šįsyk „Apie laimę“, lietuviškai yra maloni žinia lietuvių skaitytojui ir kartu dovana visiems, kuriems vis dar rūpi, kas tai yra slėpiningoji žmogaus laimė, kurios taip dažnai linkime vienas kitam, kuo ji pasireiškia, ir ar verta, pagaliau, – ar įmanoma ją pasiekti. Skaitytojui autorius praskleidžia įvairias laimingumo/nelaimingumo patirtis, jos apmąstomos plačiuose istorinių epochų kontekstuose, neišleidžiant iš akių ir individualiai susiformavusios laimės sampratos. Įdomūs ir gilūs pasvarstymai iš pateikiamų laimės koncepcijų, autoriui įžvalgiai neapsiribojant kuria nors viena, įtraukia ir skaitantįjį knygą etnologo žvilgsniu. Nors autorius tarsi tik akies krašteliu užkabina iš praeities iškylantį folkloriškąjį bei mitinį laimės supratimą, mums pažįstamą iš dainų, pasakų, patarlių ar mitų istorinės atminties, tai vis tiek provokuoja gilintis ir ieškoti paralelių su lietuvių liaudiškąja laimės supratimo tradicija. Vienos paralelės ir ieškoti nereikia. Antai aptardamas laimės fenomeną filosofas nuolat gręžiasi į laimei tarsi priešingas būsenas: kančią, bėdą, rūpesčius, liūdesį, vargą, kaip neišvengiamas net laimingo žmogaus gyvenimo palydoves. Nepereinant į gana platų laimės lauką lietuvių tradicinėje kultūroje, užteks šįsyk konstatuoti, pasiremiant vien Lietuvių kalbos žodyno duomenimis, jog iš esmės negatyvi lietuvio būsena, siejama su vargu, pasižymi būdingesne, dažnesne, tiesiog intensyvesne kalbine vartosena nei jos pozityvioji priešingybė laimė. Siekdamas objektyviai kalbėti apie laimę W. Tatarkiewiczius nevengia poetų žodžių, kaip ir šiuo atveju: „Net jei žmogus Fortūnos užanty tūnotų, nerasi tokio, kad apie vargą nežinotų“. Labai panašiai ir į mūsų istorinę atmintį yra giliai įsismelkęs tikėjimas, čia pateikiamas iš minėto žodyno, kad vargas – pro duris, o laimė – tik pro langą.
doc. dr. Bronė Stundžienė