„Kaip gali būti prieinama psichologo pagalba, kai standartinėje mokykloje, nei per daug didelėje, nei labai mažoje, turime apie 700 vaikų, jų tėvus, apie 60 mokytojų ir vieną psichologą? Tai kiek realiai tas vienas psichologas gali padaryti?“, – klausimu į klausimą atsakė Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė, socialinių mokslų daktarė Sigita Girdzijauskienė.
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės Nataijos Insominos, šiuo metu Lietuvos mokyklose dirba 753 psichologai. Per 600 mokyklų turi psichologus – tai daugiau nei pusė visų Lietuvos mokyklų, tačiau 400 mokyklų vis dar neturi psichologų. Psichologas mokykloje be konsultacijų, atlieka ir kitas funkcijas: prevencinę, apie kurią daugelis mokytojų pamiršta, šviečiamąja ir tiriamąją, kai gillinasi į mokyklos psichologinę atmosferą, pavyzdžiui, atlieka tyrimus dėl priklausomybių mokykloje arba siekia išsiaiškinti, kokia yra situacija dėl patyčių. Todėl tiesioginiam kontaktui, t.y. konsultacijoms su vaikais, tėvais ar mokytojais, psichologui mokykloje lieka tik 20 darbo valandų. Tad vienai Vilniaus, Kauno ar kito didesnio miesto mokyklai, turinčiai daug mokinių, tai išties šiek tiek absurdiškas skaičius. „Yra mokyklų, kurios turi net po du psichologus, pavyzdžiui, Vilniaus Balsių progimnazija. Yra mokyklų, kurios supranta, kad vienas mokykloje dirbantis psichologas yra nepajėgus padėti visai mokyklai. Kai kuriose mokyklose poreikis turėti psichologą yra didžiulis. Visam Vilniui yra skirta viena Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT). Tai kiek tada vaikas, kurio mokykloje nėra psichologo, turi laukti, kol jam bus paskirta konsultacija? Vaikui kartais tenka laukti net pusę metų, kad jis galėtų patekti pas psichologą Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Todėl kalbame apie milžinišką psichologinių paslaugų trūkumą“, – „Lietuvos žinioms“ teigė S. Girdzijauskienė. Psichologo etatas gali būti kuriamas mokykloje, kurioje mokosi nuo 301 iki 600 mokinių, esant galimybei – ir mažesniam mokinių skaičiui. O jei mokykla neturi psichologo, tokią pagalbą teikia Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) specialistai. Ar būtina, ar yra galimybė steigti mokykloje psichologo etatą, sprendžia mokyklos vadovas kartu su mokyklos steigėju, dažniausiai tai – savivaldybės taryba.
Ne visos mokyklos jaučia poreikį
Yra mokyklų, kurių biudžetas nepakankamas, kad galėtų būti kuriamas psichologo etatas. Viena iš tokių – Širvintų rajono Gelvonų vidurinė mokykla. Anot šios mokyklos direktorės Onos Valančienės, nors jos vadovaujamoje mokykloje yra tik 123 mokiniai ir visi mokytojai gerai pažįsta visus mokinius, gali jiems patys padėti, vis gi turėti nuolatinį psichologą mokykla jaučia poreikį. „Mūsų mokykloje psichologo nėra. Naudojamės Širvintų pedagoginės psichologinės tarnybos paslaugomis. Pas mus psichologas apsilanko kartą per mėnesį, vyksta seminarai, pokalbiai su vaikais. Mums neužtenka mokinio krepšelio, kad mokykloje psichologas dirbtų nuolat. Žinoma, būtų gerai, kad psichologai būtų visose mokyklose. Viską sprendžiame patys, kiek įmanoma, ir socialinis pedagogas padeda, ir mokytojai. Kai matome problemą, tėvams rekomenduojame vaiką nuvesti pas psichologą“, – pasakojo O. Valančienė. Nuo praėjusių metų rugsėjo Anykščių Antano Vienuolio progimnazijoje direktore dirbanti Jurgita Banienė teigė, kad per visą šį laiką ji nė karto neišgirdo tėvų prašymų ar kažkokių pretenzijų, kad vaikui reikalingos nuolatinės psichologo konsultacijos mokykloje, tad mokyklai esą užtenka ir PPT teikiamos psichologo pagalbos. „Tokio išskirtinio poreikio, jog mums kasdien reikėtų psichologo konsultacijų, mes iš tikrųjų nejaučiame. Tie mokiniai, kuriems reikia tokios pagalbos, yra supažindinti, kad gali kreiptis individualiai. Mes bendradarbiaujame ir psichologo pagalbą gauname iš Pedagoginės psichologinės tarnybos arba iš Pirminės psichikos sveikatos centro. Mokykloje psichologas nedirba nuolatos. Mokykla rekomenduoja tėvams arba kreiptis patiems į psichologus, arba psichologai yra kviečiami į klasės valandėles ir rengti seminarus mokytojams“, – teigė J. Banienė. Ji taip pat pridūrė, kad iš šiais metais patvirtinto mokyklos biudžeto nėra galimybių skirti lėšų psichologo etatui, bet jei mokykloje atsirastų poreikis, mokykla bandytų psichologą įdarbinti, tačiau tokio poreikio nesą. „Neseniai mokykloje buvo kritinė situacija, kurioje sėkmingai pagelbėjo psichologė iš psichikos centro, jai buvo suteikta galimybė mokyklos darbo valandomis čia lankytis. Ji susitikdavo su tos klasės mokiniais, jų tėvais, mokytojais. Iš viso turėjome penkis susitikimus. Be to, kitose dviejose mūsų miesto mokyklose nuolat dirba psichologus, tad mes turime didesnį prieinamumą prie psichologų, šias paslaugas teikiančiose įstaigose mūsų mieste“, – sakė J. Banienė.
Mokykloje psichologas būtinas
Kai kuriose mokyklose teigiama, kad ir socialiniai ar specialieji pedagogai gali suteikti vaikams pirminę psichologinę pagalbą ir identifikuoti problemas. Bet, anot VU daktarės S. Girdzijauskienės, socialiniai pedagogai ir psichologai – tai dvi visiškai skirtingos profesijos, kurias dažnai painiojame. Yra problemų, kurių socialinis pedagogas nepamato, nes tiesiog neturi tam kompetencijos. Egzistuoja daug „užslėptų“ problemų, kurias geba pamatyti tik psichologijos profesionalai.
„Iš tiesų labai liūdna, jei mokyklos bendruomenės nariai sako, kad nejaučia poreikio turėti psichologą. Nes jo suteikiama psichologinė konsultacija, kuri reikalinga įvertinti vaiko poreikius, turi būti atliekama ne šiaip mokytojo ar kažkurio kito specialisto. Socialiniai pedagogai turi minimalių psichologinių žinių, bet jie neturi psichologo išsilavinimo. Todėl konsultaciją turi teikti profesionalas. Nes tik specialistai, įgiję psichologijos bakalauro ir magistro laipsnius, gali dirbti psichologo darbą“, – LŽ teigė S. Girdzijauskienė. Pasak jos, suprantama, kad kai iš bendro mokyklos biudžeto sukuriamas psichologo etatas, mokykla turi labai gerai apsvarstyti, ar ji gali tai daryti, o gal geriau pataupyti. S. Girdzijauskienė teigė, kad psichologinė vaikų sveikata turi būti prioritetinis dalykas mokyklai. Be to, nuolat mokykloje dirbantis psichologas įvertina vaikų poreikius ir žino, kaip galima geriausiai ir efektyviausiai padėti konkrečiam vaikui, nes pažįsta tą vaiką ir žino, kokia psichologinė aplinka egzistuoja jų mokykloje. „Kuo psichologinė pagalba yra arčiau vaiko, tuo ji efektyvesnė, tuo ji greičiau pasiekiama tiek vaikui, tiek tėvams. Juk jeigu vaiką reikia kažkur vežti į konsultacijas, tai ar ilgai tėvai galės jį vežioti, jeigu reikalinga nuolatinė psichologinę pagalba? Taip, galima vaiką nusiųsti į kažkokią Pedagoginę psichologinę tarnybą ar kitas įstaigas, kuriose jam gali būti suteikta psichologo pagalba, bet kas geriausiai gali žinoti to vaiko situaciją jo konkrečioje mokykloje, jeigu ne toje mokykloje dirbantis psichologas? Jeigu nebus bendros konsultacijos mokykloje, o vaiką konsultuos kita įstaiga, tai ar nusiųsime ir tos mokyklos mokytojus į tą konsultaciją? Nes dažnai problema yra kompleksinė. Paprastai galvojama, kad ištraukė vaiką iš tos situacijos, pasikalbėjo su juo, kažką truputėlį pataisė, ir viskas susitvarkė. Bet vaikas toliau gyvena mokyklos aplinkoje, ir dažnai ne jis pats turi keistis, o pati sistema“, – kalbėjo VU daktarė S. Girdzijauskienė.
Vaikai nežino kas yra psichologas
Pasak pagalbos vaikams tarnybos „Vaikų linija“ savanorių mokytojos, psichologės Jurgitos Smiltienės Jasiulonės, tarnyba sulaukia skambučių vaikų, kurie jaučiasi vieniši ir nesuprasti daugumos aplinkinių žmonių. Tuomet tarnybos darbuotojai drąsina vaiką ieškoti psichologo pagalbos savo aplinkoje, tačiau kartais paaiškėja, kad vaikas nė nežino, kur rasti tą psichologą ir kokia apskritai yra jo funkcija. „Kartais iš vaikų sužinome, kad psichologo pagalba jiems nėra prieinama – arba dėl to, kad mokykloje psichologo nėra, arba kad mokyklos psichologu vaikas nepasitiki. Pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet vaikas norėtų lankytis pas psichologą, tačiau tėvai neleidžia, nes nemano, kad vaikui tai tikrai reikalinga. Taip pat iš pokalbių su vaikais kartais susidaro įspūdis, kad jie ne visuomet žino, ką daro psichologas jų mokykloje, kokiais atvejais į jį galima kreiptis, arba iš aplinkinių suaugusiųjų girdi, kad su psichologais bendrauti reikia tik „nenormaliems“. Tokiose situacijose vaikams tikrai gali būti sunku kreiptis į psichologą ir juo pasitikėti“, – kalbėjo „Vaikų linijos“ psichologė. Anot VU Bendrinės psichologijos katedros docentės S. Girdzijauskienės, tai, kad mokykloje yra psichologas ir vaikas gali gauti jo pagalbą, labai priklauso nuo paties mokyklos psichologo. Tos pagalbos prieinamumas ne ką mažiau priklauso ir nuo mokytojų bei mokyklos administracijos požiūrio. „Daug kas labai priklauso nuo mokykloje dirbančio psichologo, kaip jis supranta savo darbą ir kaip save pateikia mokykloje. Yra mokyklų, kur vaikai eidami pro šalį sveikinasi su psichologu, pažįsta jį, na, o kitose mokyklose gal tiesiog yra kitokia tradicija ir kitokia sistema. Ir galbūt psichologo darbo stilius yra kitoks. Kiek man yra tekę susidurti, vieni mokytojai tikrai labai pastebi ir supranta, ties kuria riba baigiasi jo, mokytojo, kompetencija, ir kada jau reikia psichologo pagalbos. Bet yra ir mokytojų, ir mokyklų administracijos darbuotojų, kurie sako „pas mus viskas gerai“. Tokia pozicija nėra gera, tai yra tiesiog problemų vengimas“, – sakė S. Girdzijauskienė. Ji taip pat pridūrė, kad vaikai yra mūsų visuomenės atspindys, ir jei visuomenėje, o ypač tarp suaugusiųjų, nėra supratimo, kokią funkciją atlieka psichologas, tai kaip galime tikėtis, kad tai supras vaikai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos žinios