Filosofija Lietuvoje vis dar išlieka paslaptimi, su kuria susiduriama tik studijų metu. Daugelis filosofų savanoriškai pasitraukia į intelektualines paraštes, nesistengdami perkelti Lietuvos filosofijos vardo ne tik į tarptautinį lygį, bet ir į vietinę viešąją erdvę.
Šis įvaizdis netinka Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektoriui, naujosios kartos filosofui Viliui Dranseikai, besidominčiam analitine veiksmo filosofija, biomedicininių tyrimų etika, eksperimentine filosofija, medicinos etika ir šiuolaikine analitine filosofija.
15min pakvietė V. Dranseiką dialogui apie filosofijos dabartį ir ateitį, viešos diskusijos persikėlimą į socialinius tinklus bei tai, kas formavo tikrovę, kurioje gyvename.
Paulius Gritėnas: Viliau, ar turi savo filosofijos apibrėžimą?
Vilius Dranseika: Apibrėžimo neturiu, tačiau mėgstu amerikiečių filosofo Wilfrido Sellarso pateiktą labai abstraktų filosofijos tikslų apibūdinimą. Filosofijos tikslas, anot jo, yra suprasti kaip dalykai pačia plačiausia šio žodžio prasme yra susiję tarpusavyje pačia plačiausia šio žodžio prasme. Nemanau, kad filosofiją lengva atriboti nuo kitų mokslų, nuo kitų žinijos sričių.
Taip, yra problemų, kurios tradiciškai, istoriškai laikomos filosofinėmis, tačiau ir kiti mokslai klausia, kas yra laikas, visuomenė, teisingumas, kaip turėtume gyventi, ar turime laisvą valią. Kai fizikas ir filosofas klausia, kas yra laikas, tai nėra visiškai skirtingi klausimai. Kai moralės filosofai, biologai ir psichologai kalba apie altruizmo galimybę, jie kalba apie tuos pačius reiškinius.
Paulius Gritėnas: O ar yra tik filosofinių problemų? Ar visi filosofiniai klausimai iš esmės tik dubliuoja mokslines problemas?
Vilius Dranseika: Jei ir yra specifiškai filosofinių problemų, tai jos veikiau atsiranda ne dėl savo turinio, o dėl specifinio užklausimo būdo. Filosofinis mąstymas dažnai leidžia svarstyti abstrakčiau, verčia atidžiau žvelgti į sąvokas, kruopščiau daryti skirtis, atpažinti ir apmąstyti savo paties prielaidas. Tai nėra vien filosofijai būdingi dalykai, bet filosofijoje jie yra ypač svarbūs
Kai pradedi klausti ne tik apie tai, kas yra, pavyzdžiui, laikas ar erdvė, bet ir apie tai, kaip aš turėčiau atsakinėti į tokius klausimus, ką apskritai reiškia kelti tokius klausimus, patenki į sritį, kuri filosofams įdomesnė, nei kam kitam. Žinoma, tokie klausimai kartais rūpės ir metodologiškai sąmoningesniems mokslininkams, bet filosofui tai yra kasdienė duona.
Paulius Gritėnas: Tai filosofijai lieka tik metodologijos tyrimas?
Vilius Dranseika: Mokslo metodologijos apsvarstymai yra visai teisėtas filosofijos interesas, bet tikrai ne vienintelis. Jei kažkoks klausimas rūpi kitiems mokslams, tai nereiškia, kad jis negali rūpėti ir filosofijai. Filosofinių klausimų yra labai daug, bet nežinau tokio klausimo, kuris būtų vien filosofinis, tik filosofinis.
Paulius Gritėnas: Ar psichologija neatima filosofijos klausimų, spręsdama problemą, kaip veikia mąstymo mechanizmas?
Vilius Dranseika: Ne, nemanyčiau. Iš psichologų galima daug sužinoti apie žmogaus psichikos veikimą. Daugelį dabartinės psichologijos keliamų klausimų filosofai kėlė dar iki psichologijos kaip savarankiškos disciplinos susiformavimo, tad filosofijai tik į naudą, kad šiais klausimais domisi ir psichologai.
Ar žmogaus prote yra įgimtų idėjų, yra tuo pat metu ir filosofinis, ir psichologinis klausimas. Man atrodo, kad filosofijos atskyrimo nuo kitų mokslų klausimas, net nėra labai svarbus klausimas.
Paulius Gritėnas: Gerai, pereikime prie temų, kurios leidžia paverkti ir padejuoti apie sunkią padėtį. Kokia yra filosofijos situacija Lietuvoje?
Vilius Dranseika: Didžiausia problema, jei jau pradėsime nuo dejonių, yra tam tikra savanoriška intelektualinė tremtis, atsisakymas dalyvauti pasauliniame filosofijos pokalbyje, tiesiogiai diskutuoti su naujausiomis idėjomis ir jų autoriais. Yra keletas išimčių, geriausiu atveju būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, bet bendra tendencija – savanoriškas provincialumas. Taip nutinka ne dėl kokių neįveikiamų kalbinių kliūčių ir ne todėl, kad trūktų intelektualinių pajėgumų.
Paulius Gritėnas: O mes patys esame įdomūs kitiems? Štai Arvydo Šliogerio knygos buvo verčiamos ir į vokiečių kalbą …
Vilius Dranseika: Jei ir yra kažkiek to dėmesio, tai individualiems autoriams, o ne Lietuvos filosofijai apskritai. Toks tarptautinis „prekės ženklas“ neegzistuoja. Niekas ieškoti neateis. Nėra karališko kelio į filosofiją.
Paulius Gritėnas: Lietuvos mokyklose filosofija beveik neegzistuoja, nebent kalbėtume apie atskirus privačių mokyklų atvejus. Tuo pat metu beveik visi studentai susiduria su filosofijos įvadu. Koks tų studentų lygis? Ar geba jie suprasti filosofijos terminologiją ir problemas?
Vilius Dranseika: Visada auditorijoje yra bent keletas itin imlių ir susidomėjusių studentų. Visada yra ir tokių, kurie paskutiniame suole žaidžia su telefonu. Šiuo atžvilgiu nieko naujo per mano palyginti trumpą dėstytojo karjerą neįvyko.
Paulius Gritėnas: Iš savo kartos patirties galiu pasakyti, kad Lietuvoje populiariausia gyvenimo filosofija, egzistencializmas. Daugelį link filosofijos studijų pasuka Nietzsches ar Camus knygos. Ar vis dar jaučiama tokia pati tendencija?
Vilius Dranseika: Rengiamų baigiamųjų darbų sąrašuose šitos temos išties vis dar matosi. Dalis studentų susidomi paskutinių kelių dešimtmečių filosofijos tendencijomis, tačiau didžioji dalis vis dar lieka prie filosofijos istorijos klausimų.
Paulius Gritėnas: Užsiminei apie pasaulinį filosofijos pokalbį. Ar galėtum apibrėžti, apie ką dabar kalba garsiausi pasaulio filosofai?
Vilius Dranseika: Kalba apie daugybę skirtingų dalykų. Apskritai apie pasaulinę filosofiją galima kalbėti tik su didelėmis išlygomis, mat joje esama didžiulės įvairovės. Anglakalbė, itališka, vokiška, prancūziška tradicijos vystosi bent iš dalies nepriklausomai viena nuo kitos, akcentuoja skirtingus klausimus. Kita vertus, net jei žiūrėtume į konkrečią tradiciją, ten rasime skirtingas filosofijos šakas. Filosofas, kuris domisi logikos filosofija, turbūt neras daug bendrų klausimų su filosofu, kurį domina estetika. Taip patikslinus, o gal, veikiau, supainiojus klausimą paaiškės, kad tos vienos bendros pasaulinės problematikos ir nėra. Daug lengviau būtų atsakyti į siauresnius klausimus. Pavyzdžiui, kas yra karščiausios temos šiuolaikinėje anglakalbėje epistemologijoje.
Paulius Gritėnas: Pastarųjų dešimtmečių filosofijos žvaigžde galima laikyti slovėną Slavojų Žižeką, kurį išgarsino ne tiek jo filosofinės pažiūros, kiek išskirtinis įvaizdis ir pomėgis aptarti politikos, populiariosios kultūros problemas. Yra filosofijoje kitų panašaus masto žvaigždžių, kurių pavardės būtų pažįstamos bent truputį išsilavinusiam asmeniui?
Vilius Dranseika: Šalia Žižeko turbūt reiktų įvardinti savo politinių pažiūrų taip pat neslepiantį Noamą Chomsky. Jis yra puikus kalbos filosofas, bet jo šlovė visgi veikiau kyla iš politinio aktyvizmo ir kritikos. Labiau tiesioginė filosofijos šlovė gaubia vokietį Jürgeną Habermasą, kanadietį Charlesą Taylorą, australų filosofus Peterį Singerį ar Davidą Chalmersą, amerikietę politikos ir moralės filosofę Marthą Nussbaum.
Paulius Gritėnas: O kokia situacija Rusijoje? Manau, kad daugelis įsivaizduoja, kad vienintelė filosofija, kuri egzistuoja Vladimiro Putino valdymo metu yra aršus Dugino nacionalizmas?
Vilius Dranseika: Man nėra tekę giliau susipažinti su situacija tame krašte. Jei ir turiu pažįstamų, tai jie yra siauresnės krypties specialistai, kurie triūsia ties kokiu kalbos filosofijos ar tyrimų etikos klausimu ir stengiasi nelįsti į viešumą. Galiu išskirti nebent Borisą Judiną, prieš keletą metų inicijavusį gana kritišką viešą laišką prieš Kremliaus siūlytas mokslų reformas, ypač prieš idėją, kad filosofija turėtų tarnauti ideologijai, gryninti ir plėtoti tam tikrą valdžios pageidaujamą idėją.
Paulius Gritėnas: Esi žmogus, kuriam įdomi kalbos logika ir pakankamai aktyviai dalyvauji socialiniuose tinkluose, kaip, tavo manymu, jie keičia mūsų kalbą ir mąstymą? Ar socialiniai tinklai apskritai daro tokią didelę įtaką, kaip mes įsivaizduojame?
Vilius Dranseika: Visų pirma, socialiniai tinklai poliarizuoja nuomones. Leidžia lengvai atsiriboti nuo nuomonių, kurios tau atrodo nepatogios. Ten tau daug lengviau išjungti nepatinkantį kanalą. Man atrodo, kad socialiniuose tinkluose glūdi nemažas potencialas radikalizuoti nuomones. Socialiniai tinklai taip pat sudaro galimybę bausti, sankcionuoti, gėdinti nepatikusius labai pigiai – kartais tereikia vieno spragtelėjimo pasidalinant kompromituojančia žinute – ir beveik nerizikuojant – ypač kai pasislepiama už anonimiškumo ar masiškumo.
Paulius Gritėnas: O ieškoti panašumų? Juk žinome viltingą įvaizdį, kad socialiniai tinklai turėtų burti bendraminčius, padėti dalintis nuomonėmis.
Vilius Dranseika: Man tai atrodo kaip grįžimas į gentinį bendrabūvį. Gali susiburti gentį labai į tave panašių žmonių, o tada šalia bus kitos gentys, kurių atžvilgiu tu gal būsi priešiškai nusiteikęs. Socialiniai tinklai sudaro galimybę burtis, bet tuo pačiu atsiranda galimybė ir izoliuotis susipriešinti.
Paulius Gritėnas: Kokios Lietuvos socialinių tinklų tendencijos? Kodėl didžiajai daliai visuomenės taip patiko „Facebook“ pasiūlyta platforma?
Vilius Dranseika: Galiu tik spėti, kad Lietuvoje, skirtingai nei, pavyzdžiui, Latvijoje, lemiamu momentu neatsirado pakankamai nuomonės formuotojų susikūrusių aktyvias paskyras „Twitter“. Gal dabar būtų kiek kitoks vartotojų pasiskirstymas. Veikiausiai ir „Facebook“ populiarumas nebus amžinas.
Paulius Gritėnas: Ar svarstei, kaip atsiranda nuomonės formuotojai? Čia kaip žymiajame Zenono paradokse: ar vienas sekėjas jau daro tave nuomonės formuotoju, ar du, ar trys, ar tūkstantis? Kada jau esi nuomonės formuotojas?
Vilius Dranseika: Niekada specialiai apie šį klausimą negalvojau. Veikiausiai, vienas iš nuomonės formuotojo bruožų yra tas, kad jis pats sau prisiima tokią misiją. Savo tekstais dalinasi viešai, išsikelia sau tikslą pasiekti kuo daugiau žmonių.
Aišku ir tai, kad, ne kiekvienas tokius tikslus sau išsikėlęs sugeba juos tinkamai realizuoti. Čia gali būti svarbus ir talentas, ir atsitiktinumas, ir draugų bei sąjungininkų palaikymas. Tad kaip yra daug tarpinių variantų tarp plikės ir prašmatnios ševeliūros, taip ir su nuomonės formuotojais bus tarpinių, sunkiai kategorizuojamų atvejų.
Paulius Gritėnas: Kokia gali būti filosofijos ateitis? Kokie klausimai gali kilti iš tų problemų, kurias svarstome dabar ir to, kokius atsakymus turime?
Vilius Dranseika: Įtarčiau, kad filosofijos tarpdiscipliniškumas tik plėsis. Jei užmestume akį į paskutinių dešimties ar penkiolikos metų labiausiai cituojamų filosofinių straipsnių tendencijas, tai pastebėtume, kad atsirado nemažai tekstų, kuriuos parašė keli autoriai, o tie autoriai – iš skirtingų disciplinų.
Tarkime, filosofas ir biologas ar filosofas ir psichologas. Tokie dalykai dar prieš pusšimtį metų pasitaikydavo retokai. Tam yra keletas priežasčių. Viena vertus, intelektualinis interesas. Kita vertus, gali veikti ir administracinis spaudimas. Tarpdisciplininiai darbai labiau cituojami, tad tai papildoma motyvacija labiau skatinti tokio pobūdžio darbus.
Paulius Gritėnas: O neakademinė filosofija vis dar egzistuoja? Turiu omenyje, ar žmogus be akademinio laipsnio gali būti pasaulinio filosofinio pokalbio dalyvis?
Vilius Dranseika: Egzistuoja. Neakademinės filosofinės periodikos, radijo laidų, „podcastų“, festivalių pasaulyje nemažėja, o veikiausiai ir daugėja. Tokie filosofijos bestselerių autoriai kaip Alainas de Bottonas ar Julianas Baggini, nors ir turi filosofinį išsilavinimą, kuo sėkmingiausiai veikia nesusisaistydami su universitetais.
Paulius Gritėnas: Galėtum įvardinti filosofą, kuris, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, laimėjo tą pasaulinę idėjų kovą? Platonas, Aristotelis, Hume'as, Kantas, Hegelis, Carnapas … Kieno mintis buvo arčiausiai to pasaulėvaizdžio, kuriame mes dabar gyvename?
Vilius Dranseika: Išskirčiau du filosofus. Mūsų mokslai yra labai aristoteliški, o mūsų viešosios institucijos yra labai benthamiškos (red. - turimas galvoje anglų teisininkas ir filosofas Jeremy Benthamas). Nepaisant to, kad modernusis mokslas nemaža dalimi formavosi per pastangas įveikti Aristotelio autoritetą ir paveldą, Aristotelis yra daugiau nei kas kitas prisidėjęs prie paties mokslinio mąstymo būdo atsiradimo.
O štai britiškojo utilitarizmo ir filosofinio radikalizmo poveikis per teisinį pozityvizmą ir teisės reformas, per viešojo administravimo idėjas, buvo tylesnis, sunkiau pastebimas, bet ne mažiau reikšmingas.
Interviu autorius: Paulius Gritėnas
Informacijos šaltinis: 15min.lt