Sausio 30 d. 18.30 val. Kauno menininkų namai ir leidykla „Jonas ir Jokūbas“ kviečia į naujausios filosofo Nerijaus Mileriaus knygos „Žiūrėti į žiūrintįjį“ (2018 m.) pristatymą, kuriame dalyvaus knygos autorius ir filosofas Gintautas Mažeikis.
„Kasdieniniame gyvenime neišvengiamai susiduriame su vienokiomis ar kitokiomis prievartos formomis. Žinios apie prievartą mus pasiekia per kriminalines naujienas, interneto portalus, prievarta mėgaujamės žiūrėdami siaubo filmus, esame tiesioginiai prievartos liudininkai. Tačiau retas kuris iš mūsų leidžiame ar norime apie ją kelti klausimus: kokia yra prievartos esmė, kokios yra jos dedamosios dalys, koks yra prievartos motyvas, koks yra smurtautojo ir aukos santykis, ką reiškia stebėti prievartą, ar egzistuoja „pozityvi“ prievarta, ar prievartos stebėjimas neskatina smurto?“, klausia N. Milerius.
Šalia akivaizdžių prievartos formų egzistuoja subtilesnės prievartos formos, leidžiančios papildyti įprastinį prievartos supratimą. Tokiose formose prievarta nėra vaizduojama tiesiogiai, bet nurodo į jau egzistuojančius prievartos pavyzdžius kine, fotografijoje, dailėje. Taip savaime įžengiama į metakino ir metaprievartos sritį, kurioje galima permąstyti kino ir prievartos fenomenus.
Vienas iš Nerijaus Mileriaus knygoje minimų metakino pavyzdžių – tai epizodas iš Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino“ (angl. k. „A Clockwork Orange“, 1971 m.), kuriame pagrindinis filmo veikėjas, patologiškas smurtautojas ir klasikinės muzikos entuziastas „Aleksas sėdi ne įprastame, o specializuotame kino teatre, šis kino teatras lokalizuotas medicininėje laboratorijoje, kuri integruota į kalėjimą…“. Perauklėjimo tikslais Aleksas verčiamas žiūrėti Leni Riefenstahl filmą „Valios triumfas“ (vok. k. „Triumph des Willens“, 1935 m.). Pasak N. Mileriaus, būtent tokios ir panašios scenos, kuriuose filmo žiūrėtojas verčiamas vaikščioti per kontekstus, o ne vien susitapatinti su pagrindiniu herojumi, mus nubloškia į metakino plotmę.