Lietuvos švietimo lauke gerai žinoma edukologė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete veikiančio Ugdymo mokslų instituto profesorė dr. Lilija Duoblienė sako, kad vis svarbiau švietime ir mokykloje kalbėti apie žmogų kaip visatos dalį, ne jos centrą.
„Mane šiuo metu labai domina virsmas, kai vaikai nuo pasakų ir draugystės su gyvūnais, augalais staiga pereina į labai racionalių žmonių būvį ir save atskiria nuo gamtos pasaulio. Atrodo, mūsų sociumas tik to ir nori“, – sako edukologė.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su prof. L. Duobliene apie ugdymo filosofiją, dabarties vaikus ir santykio svarbą mokykloje.
Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas
Video interviu: Švietimo horizontai. Pokalbis su profesore dr. Lilija Duobliene
Esate žinoma Lietuvos edukologė, šiuo metu per švietimo prizmę tyrinėjate antropoceno epochą. Jūsų vadovaujami mokslininkai neseniai išleido knygą apie galimus Lietuvos mokyklos ateities scenarijus 2050 metais „Lietuvos mokyklos ateitys klaidžiojant antropocene“. Kodėl švietime aktualu kalbėti apie antropoceną?
Švietime svarbios visos temos, kurios žvelgiant bendriau yra aktualios socialiniuose ir humanitariniuose, o taip pat tiksliuosiuose ir gamtos moksluose. Apie antropoceną svarstoma visų mokslų pjūviais. Ne išimtis ir švietimas bei edukologija. Turbūt pagrindinė antropoceno žinutė yra ta, kad žmogus padarė didžiulę įtaką planetos kaitai, naujiems virsmams, kurie veda prie katastrofos ir kuriuos kai kurie neigia. Neigėjai sako: tie klimato teoretikai teigia nesąmones; orai cikliškai atšyla, atšąla, visaip būna ir visaip gali būti. Aš tapatinuosi su tais, kurie mano, kad tai yra didelė ir rimta problema, kad žmogus daro didelę įtaką klimato kaitai pertekliniai eikvodamas Žemės resursus ir ypač prišiukšlindamas pasaulį.
Man atrodo, labai svarbu švietime galvoti, kaip mes turime keisti visų mūsų mąstymą ir ypač – kaip padėti mokytojams persiorientuoti, keisti savo nuostatas, galbūt šiek tiek koreguoti vertybes, atsakomybes.
Ryškėja didelė atsako svarba, ne tiek atsakomybės, bet atsako į iššūkius. O iššūkiai yra tokie, kad svarbu galvoti, kaip toliau gyvensime šioje planetoje. Man dar pasiseks nugyventi savo amželį, bet aš jaudinuosi ir dėl savo anūkų, ir dėl visų kitų – ir ne tik dėl žmonijos. Dažnai galvojame tik apie žmoniją, bet esame labai susieti su mūsų gyvomis aplinkomis: gyvūnais, augalais, visa organika. Puikų projektą apie terpes ugdyme įgyvendino Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolius su grupe. Analizuota, kas yra terpė ugdyme. Aplinkos terminas buvo naudojamas nuo seno, bet jis reiškė kreidą, lentą, suolą, stalą, geltoną sieną, spinteles ir pan., o terpės sąvoka akcentuoja tarpusavio susietumą su organiniu ir neorganiniu pasauliu. Kiek kitokį aplinkodairinį projektą dabar pradėsime su kita mokslininkų, daugiausiai edukologų, grupe.
Manau, kad antropoceno studijos ir idėjų persvarstymas nebūtinai yra vienakrypčiai, jie gali būti ir labai kritiški. Iš esmės – tai liūdnos žinios apie mūsų dabartį ir ateitį. Čia nėra nieko linksmo. Bet turime apie tai kalbėti (ir atitinkamai keisti įpročius) ir labai norėčiau, kad apie tai daugiau ir dažniau diskutuotų švietimo politikai, mokytojai. Mes – antropoceno laikmetį tyrinėjantys mokslininkai ir dėstytojai – stengiamės tai pristatyti ir svarstyti per pedagogų rengimo programą ir kitas edukologijos programas. O tikslas – kad mokytojai ir jų ugdomi mokiniai būtų sąmoningi, galvotų ne tik, kaip rūšiuoti šiukšles, bet ir giliau, kaip elgtis su gyvybe, bioįvairove, idant ji būtų išsaugota; ir kad tai pasiektų verslą. Verslas susimąstytų, ką daryti, kaip mažinti užterštumą, nes mūsų mokiniai vėliau bus ir verslininkai, ir ekonomistai, ir teisininkai, ir kas tik nori. Taigi svarbu, kad sąmoningai ar pasąmoningai jie visuomet galvotų, kad gyvename ne tik dėl savęs, dėl žmogaus, bet ir dėl visų mūsų planetos. Tai skamba gal ir utopiškai, kai kam – labai juokingai, bet man, kaip minėjau, taip neatrodo. Turiu vienminčių tarp doktorantų ir magistrantų. Kai rašydami knygą apie ateities scenarijus apklausėme mokytojus, buvo labai smagu išgirsti, kad ir dalis mokytojų galvoja apie tai. Į vieną iš atvirų apklausos klausimų, kaip gali pasiteisinti nuotolinis ugdymas, gavome atsakymą, kad nenaudosime degalų važiuoti į mokyklą ar universitetą. Netgi toks paprastas atsakymas parodo, kad kai kurie galvoja apie mūsų elgesį su planetos resursais ir apie tai, kaip galime pagerinti situaciją, kuri – vis dažniau sakome – yra grėsminga.
Mokykla nuo Antikos laikų ir keitėsi, ir nesikeitė
Kalbėdami apie mokyklą daugiausiai koncentruojamės į mokytojus – jų problemas, kodėl jų trūksta, kaip juos ugdyti ir pan. Tačiau mokyklos ašis yra vaikai. Jūsų manymu, kiek tai, kokia yra ir kokia gali būti mokykla, lemia ateinantys į mokyklą vaikai – skirtingos kartos ir pan.?
Daug yra klasifikatorių – kalbama apie „X“, „Y“, „Alfa“, „Beta“ kartos vaikus. Viena karta nuo kitos iš tiesų kažkiek skiriasi – šito fakto negali neigti. Pati esu rašiusi publikacijas apie vaikų ir dabartinio jaunimo mąstymą, kuris yra mozaikinis (nebe linijinis), simultaninis, kuomet, pavyzdžiui, dirbant kompiuteriu atidaromi penki–šeši langai ir vienu metu yra atsakoma į laišką, žiūrima kokia nors programa, rašomas labai rimtas darbas ir kalbama su šeimos nariu. Tai tampa normalu, bet tai nėra normalu. Išties mes einame link paviršinio bendravimo, to mokosi ir vaikai, kai dėmesys tinkamai niekam neskiriamas.
Man atrodo, kokia karta bebūtų, išlieka santykio svarba, jis niekur nedingsta. Kiekvienoje kartoje egzistuoja žmogiškas ilgesys būti santykyje. Aš savo anūkams, kurie dabar yra darželinukai, skaitau tas pačias pasakas, kurias girdėjau savo vaikystėje – Anderseno, Brolių Grimų, lietuvių liaudies pasakas. Jos mane jaudino ne tik siužetu, bet ir vaizduojamu santykiu, artumu ar pasiaukojimu ir dabar jaudina mano anūkus, taigi santykio poreikis egzistuoja. Ne vien pragmatika ir technologijos. Mokykloje lygiai taip pat mokiniai pabrėžia santykio svarbą – jiems mokytojas nėra vien tik dalykininkas, jiems reikalingas ir emocinis ryšys, supratimas. Tai kiek mes bekalbėtume apie didelius virsmus (na, galbūt dirbtinis intelektas kažkokį ypatingai didelį virsmą mums atvers), bet manau, kad santykio su Kitu ilgesys išliks, kuri karta beateitų. Išliks tai, kas esminga ir pastovu, nors viskas lyg ir spėriai keičiasi. Yra pamatiniai dalykai ir nei mokytojai, nei mokslininkai neturėtume jų išsižadėti. Kažkokiu būdu turėtume rasti būdą ir vaikams kalbėti apie esmines vertybes ir nuostatas – pagarbą, empatiją, meilę, atsakomybę. Aš galvojau, kad santykio poreikis visąlaik išliks.
Edukologai neretai svarsto apie mokyklas kaip ateities visuomenės „kalves“, apie įvairius mokyklų tipus, kurie formuoja mokinių asmenybes su konkrečiomis vertybėmis ir nuostatomis. Bet ar įmanoma vaikams mokykloje sudėti į galvą visiškai viską, ką tik nori? Ar jie ateina su tam tikromis savo savybėmis ir dėl to galbūt keičiasi ir pati mokykla?
Yra visokių vaikų, jie ateina iš įvairių šeimų. Į galvą jiems informaciją „deda“ ne tik mokytojai, bet ir tėvai, seneliai, galbūt kaimynai, auklė (beje, auklės užima vis reikšmingesnę vietą vaikų ugdyme). Gali atsirasti tam tikras konfliktas, jei vaikai namuose girdi viena, o mokykloje – visiškai ką kita. Galima įsivaizduoti, kaip vaikas savo galvoje dėlioja dėlionę – jam tai didžiulė užduotis. Taip pat medijos daro įtaką – vaikas naršo tinkluose. Jis pats pasitikrina, kaip kas kalba, ar teisingai pasakė močiutė, mama ar mokytojas. Šiais laikais sudėtinga būti ugdytoju – nesvarbu, ar esi mama, tėvas ar mokytojas. Ypač mokytoju būti nelengva, nes jis žino, kad tą pačią minutę vaikai pasitikrins savo išmaniajame telefone, ar jis teisingai kalba. Ir tėveliai tuoj pat patikrins ir dar paprieštaraus. Patyrusiems pedagogams galbūt yra lengviau, o jaunam mokytojui, kuris ateina užsidegęs, nori pasakyti daug naujienų ir jaučia tą nuolatinį kontroliuotojo stovėjimą už nugaros, tikrai nėra lengva.
Taip, vaikai neateina kaip „tabula rasa“, kuomet bet ką galima įdėti jiems į galvą. Jie ateina į mokyklą su tam tikru išankstiniu žinojimu, galbūt net savo nuomone, suformuota tėvų, senelių, aplinkos. Bet sykiu, aš manau, kad jiems taip pat svarbu, ką jie išgirs iš mokytojo, ką ir kaip jis kalbės. Mokytojas neturėtų tapti ideologu, kuris mato tik vienu būdu, taip, kaip jis pats nori. Reikia žiūrėti, kaip vaikas auga, bręsta, parodant jam vieną ir kitą kryptį, suteikiant žinių, jo klausti ir klausytis, nebandyti radikaliai ir beatodairiškai pakeisti pažiūrų. Juolab kai matome visuomenę, susiskaldžiusią į radikalias puses. Jei vienoje radikalioje pusėje yra šeima, iš kurios ateina vaikas, o kitoje – mokytojas su savo nuostatomis ir pažiūromis, susidūrimai gali būti sudėtingi ar net vaikui pražūtingi. Vis tik aš manau, kad iš esmės, matuojant nuo Antikos laikų, nors viskas labai pasikeitė, sykiu liko kai kas pamatinio – tai, kas nepasikeitė, matyt, yra bendrystės poreikis.
„Atėjau į edukologiją bėgdama nuo buities“
Papasakokite apie save. Jūsų sritis yra ugdymo filosofija. Kaip atėjote į švietimo ir ugdymo lauką. Galbūt – iš filosofijos srities?
Buvo daug įvairiausių atsitiktinumų. Sąmoningai niekada nesvajojau ateiti į ugdymo mokslą, net nežinojau, kas tai yra, bet, matyt, kažkas pasąmoningo buvo, nes dar mokykloje „prisikalbėjau“ – leptelėjau, kad būsiu mokytoja. Aš to neatsimenu, bet mano draugai baigus mokyklą kiekvieną rugsėjo pirmąją mane sveikindavo. Klausdavau – kodėl, o jie sakydavo: „Tu – būsima mokytoja“. Buvau taip sveikinama daugelį metų, nors nieko bendra su mokykla neturėjau. Auginau vaikus, mano gyvenimas buvo labai buitiškas, ir tuomet į mano akiratį pateko filosofijos mokytojų perkvalifikavimo kursai. Esu baigusi istoriją, turiu istorijos specialistės ir dėstytojos diplomą (tuomet visi gaudavome ir dėstytojo diplomą). O čia buvo 2 metų trukmės filosofijos kursas. Aš, matyt, bėgau nuo kasdienių naminių rūpesčių, nuo buities, man labai norėjosi kitokių, didesnių prasmių, platesnio konteksto pažinimui ir mąstymui. O čia paskaitas skaitė profesorius Arvydas Šliogeris, profesorius Evaldas Nekrašas, profesorius Tomas Sodeika, profesorė Rita Šerpytytė, profesorė Jūratė Baranova, docentė Nijolė Lomanienė. Sutikta įvairiausių puikių žmonių, pabendrauta, išgirsta daug įkvepiančių dalykų. Tai paskatino imtis edukologijos doktorato, nors kai įstojau į edukologijos doktorantūrą, net nelabai suvokiau, kas ta edukologija. Supratau tik, kad dirbsiu su humanitariniais ir socialiniais mokslais, ir tai bus labai prasminga, kursiu sau ir Lietuvai.
Rašiau disertaciją iš filosofijos didaktikos. Man buvo įdomu. Daug skaičiau įvairių filosofų tekstų. Mano tuometinis vadovas profesorius Leonas Jovaiša pats daug gilinosi į ugdymo filosofiją, todėl tam neprieštaravo, netgi atvirkščiai, jam labai patiko, kad aš dirbu tarpkryptiškai – ir filosofijoje, ir edukologijoje. Tuo metu ugdymo filosofijoje nebuvo stipriai besireiškiančių žmonių, išskyrus profesorių Bronislovą Bitiną, kuris dirbo Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau tapusiame Lietuvos edukologijos universitetu, ir profesorių Leoną Jovaišą Vilniaus universitete. Jis buvo, galima sakyti, šios srities žvaigždė, nors skambėjo ir kontroversiškų pasvarstymų dėl to, kad jis reiškėsi sovietiniu laikmečiu. Bet tai buvo puikus žmogus, jis man suteikė labai daug laisvės dirbant prie savo disertacinio darbo.
Kai apsigyniau, pasukau dirbti ne filosofijos didaktikos, bet ugdymo filosofijos srityje. Man buvo įdomu skaityti filosofinius tekstus, klausytis paskaitų ir po to tas idėjas susieti su švietimu, ugdymu, išversti į paprastesnę kalbą, suprantamą mokytojui, pedagogui, pedagogikos mokslininkui. Dažnai filosofiniai tekstai būna nepaskaitomi, kai kam labai nuobodūs. Jaučiau įsipareigojimą supaprastinti filosofiją ir atnešti ją švietimiečiams. Nepaisant to, kad pradėjau savo karjerą su filosofijos didaktika, kurį laiką netgi dirbau Vilniaus licėjuje, dėsčiau filosofiją, etiką, religijų istoriją, bet vėliau pasirinkau daugiau dirbti ugdymo filosofijos srityje.
Kas dabar yra ant Jūsų darbo stalo?
Ant mano darbo stalo, kaip visuomet – segtuvai, popieriai, knygos, kompiuteris. Nuolatinių darbų sąraše – pasiruošimas paskaitoms, darbuojuosi daugiausiai magistro, taip pat doktorantūros studijų programose. Bet man visada buvo svarbu ir mokslas, tyrimai, netgi jei nėra jokių projektų, stipendijų, jokio atlygio, man labai svarbu tyrinėti. Visada mokėjau save disciplinuoti, nepamiršti atsiversti knygos, paskaityti, konspektuoti, pamąstyti, pergalvoti. Mane labai domino kritinė teorija, kurį laiką dirbau kritinės pedagogikos perspektyvoje. Taip pat – fenomenologija, pragmatizmas, bet maždaug prieš dešimtį metų kartu su kolege a. a. Jūrate Baranova apsistojau prie prancūzų Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofijos. Įnikome juos studijuoti, važinėjome į konferencijas, rašėme bendras monografijas, aš tebevažiuoju į konferencijas, rašau tekstus. O šiandien yra svarbu ne tik aptarti Deleuze’o ir Guattari idėjas ugdymo ir švietimo šviesoje, bet ir svarstyti, permąstyti tuos autorius, kurie jais seka, ir pereiti į truputį kitokį svarstymą posthumanistinėje perspektyvoje (kurioje žmogus nebėra visatos centras. – Red.) ir antropoceno studijų plotmėje.
Į mano akiratį pateko daug naujų puikių autorių, su kuriais jau netgi esame tapę bičiuliais. Kaip minėjau, pasaulis tapo labai pasiekiamas, tad galiu susidraugauti su rinktiniais, labai vertinamais autoriais – mokslininkais iš Kanados Albertos universiteto, Vakarų Sidnėjaus universiteto Australijoje, Teikyo universiteto Japonijoje ir kt. Tai teoretikai, kurie būdami gana geri filosofai ir humanitarai yra save paskyrę tyrinėti, kaip tos idėjos gali būti realizuojamos švietime ir ugdyme. Tebestudijuoju juos, o pastaruoju metu dargi man paskolino puikią Christine Daigle knygą apie trapumą, dužlumą, pažeidžiamumą šiuolaikinėje epochoje ne tik žmogaus, bet ir planetos – visos organikos, o taip pat organikos ir neorganikos dermės. Man atrodo, tai labai svarbu, todėl noriu apie tai kalbėti švietimiečiams, daryti tuo pagrindu tyrimus.
Jeigu konkrečiau kalbėti, mane šiuo metu labai domina, kaip atrodo virsmas, kuomet vaikai nuo pasakų ir tapatinimosi arba draugystės su gyvūnais, augalais staiga pereina į labai racionalių ir susireikšminusių žmonių būvį. Jie save ugdytojų pasufleruotu būdu atskiria nuo gamtos pasaulio. Atrodo, mūsų sociumas tik to ir nori, kad vaikas kuo greičiau suaugtų. Bet mano ir kai kurių tyrėjų galva, jis labai daug praranda svajonių, vaizduotės, buvimo su kitais, su tuo visu tinklu, kuris jį supa. Aš galvoju, kaip mes galėtume tą perėjimą padaryti nuosaikesniu, nenutraukiant negrįžtamai ryšio su natūralia daugialype aplinka, kad žmogus nepamirštų to laiko ir pojūčio, kai jam buvo svarbu ir kitas – gyvūnas, augalas, medis, debesėlis ir pan. – ne dėl jo panaudos pragmatiškais tikslais, bet dėl jo paties. Tai man šiandien įdomu ir rūpi. Norėčiau inicijuoti tam skirtą projektą, bet kol kas rašau tik straipsnį apie tai.
Tikslas buvo sustiprėti
Nemažai metų vadovavote Edukologijos katedrai, kuri prieš septynetą metų išaugo iki VU FsF Ugdymo mokslų instituto. Esate išugdžiusi ne vieną iš savo dabartinių kolegų. Kokia buvo šio Katedros tapsmo Institutu istorija?
VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institute, o iki tol – Edukologijos katedroje, dirbu daugiau kaip dvidešimt metų. Žvelgiant į istoriją matyti, kad ilgus metus ši katedra nebuvo labai savaranki. Tik 1971 m. pedagogai atsiskyrė nuo psichologų, įsteigus Pedagogikos katedrą (iki tol veikė Pedagogikos ir psichologijos katedra). Atgavus nepriklausomybę Katedra sustiprėjo, 1992 m. profesoriaus Leono Jovaišos siūlymu ji buvo pervadinta į Edukologijos katedrą, atsirado magistrantūros studijos (doktorantūra jau buvo). Katedrai ėmė vadovauti profesorius Rimantas Želvys. Tiesa, kokį dešimtmetį netilo diskusijos, kas yra ta edukologija, kodėl reikia keisti pavadinimus, ką reiškia ši terminija, kol visi apsiprato ir nusiramino.
Visą tą laiką mūsų katedrytė buvo mažutė ir, sakyčiau, truputį „stumdoma“. Ji buvo skirta aptarnauti kitus fakultetus, kuriuose buvo skaitomi pedagogikos kursai. Anuomet universitete gaudamas tam tikros specialybės diplomą, gaudavai ir mokytojo – buvo įrašyta „dėstytojo“ – kvalifikaciją. Net ir atgavus nepriklausomybę, Katedroje dar buvo likę nemalonaus posovietinio šleifo, ir tai davė pagrindą pedagogiką laikyti menkesniu mokslu. O užduotis buvo kažkaip sustiprėti, parodyti, kad mes taip pat esame stiprūs mokslininkai. Aš atėjau į Vilniaus universiteto edukologijos doktorantūrą 1995 m., apsigyniau disertaciją 2000 m., o Edukologijos katedroje pradėjau dirbti 2003 m. – pradėjau jai vadovauti. Mano tikslas buvo pirmiausiai sustiprinti mokslą, kad nebūtume pastumdėliai. Pamenu, šio šimtmečio pradžioje mane panašiam vaizdo interviu kalbino dabartinis mūsų dekanas Jonas Dagys. Jis klausė: ko jūs tikitės savo darbe? Sakiau, nieko nesitikiu, tik kad ugdymo mokslas save reabilituotų ir parodytų, jog esame stiprūs. Siekėme būti kaip visi mokslai ir ilgainiui pradėjome jaustis gerai. Vėrėsi sienos, visi Katedros mokslininkai, nors jų nebuvo daug, važinėjo, bendravo su žymiais pasaulio mokslininkais. Doktorantai buvo nepaprastai drąsūs pasiekti patį žymiausią pasaulio mokslininką ir jo paklausti, pasikonsultuoti. Sustiprėjome. Dabar dalyvaudama kitose valstybėse disertacijų recenzavime matau, kad kai kurių mūsų disertacijų lygis yra labai aukštas, kartais aukštesnis nei europinių, o mūsų mokslininkų straipsniai taip pat yra labai aukštos kokybės.
Vis tik dar buvome mažučiai, kai 2018 m. su tuometinio rektoriaus profesoriaus Artūro Žukausko reforma fakultetuose buvo steigiami institutai. Turėjome dar labiau „sumoksliškėti“ – buvo įsteigtas Ugdymo mokslų institutas. Jam vadovauti buvo paskirta docentė Irena Stonkuvienė, pradėjome plėstis. Mokytojo profesija buvo paskelbta prestižine – permąstytos pedagogų rengimo studijos. Jos vykdytos ir anksčiau, bet kurį laiką buvo nugesusios, o tuomet joms vėl suteiktas didesnis dėmesys, atnaujinta pedagogų rengimo metų programa. Greta magistrantūros ir doktorantūros, atsirado gretutinės studijos, o tai reiškia, kad visų fakultetų studentai gali rinktis mažąją programą ir įgijus kvalifikaciją gauti mokytojo diplomą. Stiprėjome tiek, kad šiandien Edukologijos katedra tapo Ugdymo mokslų institutu, o jos viena dalis yra pervadinta Ugdymo teorijos ir kultūros katedra, greta įsteigta Mokytojų rengimo ir ugdymo turinio katedra. Taip pat institute turime du centrus – nuo seno gyvuojantį Švietimo politikos centrą, vadovaujamą profesoriaus Rimanto Želvio, ir naujesnį Pedagogų kompetencijų tobulinimo ir plėtros centrą. Man atrodo, kad viskas klostosi tik geryn.
Laukiame angažuotų, bet įdomūs ir atsitiktinai atėję
Kam pasiūlytumėte rinktis pedagogines studijas? Kokius studentus norėtumėte matyti VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institute? Kokius studentus matote dabar?
Klausėme studentų, kurie pasirenka mūsų bakalauro ir magistro studijas bei doktorantūrą, kodėl jie stojo, kas atvedė. Yra įvairiausių atsakymų. Vieni čia mato pašaukimą, kitiems kas nors pasiūlė, parekomendavo, kad gera studijų programa. Dar kitiems imponuoja vienas ar kitas dėstytojas, galbūt skaitė straipsnių. Nemaža dalis ateina su užsidegimu pakeisti švietimą, jį sutvarkyti. Kartais net naiviai skamba, bet sau galvoji – bandyk, kodėl gi ne. Pati intencija yra labai graži.
Kiti ieško prasmės. Sakysime, pastudijuoja vieną dalyką vienoje programoje, pastudijuoja kitoje programoje, bet vis neranda prasmės. Ir pagaliau nutaria, kad šiose studijose atras prasmę – padaryti kad ir nedidelį poveikį sistemai: kažką paprotinti, pamokyti, pasidalinti, paauklėti, perteikti žinias, pačiam pasimokyti, suprasti. Daug kas užsidega būtent dėl to, kad čia mato daug didesnes prasmes nei verslo karjera, patogus gyvenimas. Tai labai džiugina.
Edukologijoje turbūt labiausiai laukiame angažuotų žmonių. Bet ir atsitiktinai atėję žmonės gali pasirodyti labai įdomūs. Nestandartiniu mąstymu, elgesiu, kalba jie kartais įneša daugiau kūrybiškumo, net rizikos. Man yra gražu, kai ateina tie, kurie iš pirmo žvilgsnio keistokai mąsto, bet ilgainiui susifokusuoja ir labai puikiai atranda savo nišą, tyrinėja galbūt kitaip, įdomiau, inovatyviau, geba nustebinti. Kartais jaučiuosi labai stipriai pasisemianti naujovių, įžvalgų ir sprendimų iš savo studentų ir doktorantų. Pastarieji ypač pozityviai stebina. Tuomet savo funkciją matau labiau kaip padėjėjos, kuri paformuoja, pataria iš patirties, ką gali. Iš tiesų daug gražių ir įdomių idėjų gaunu iš jaunimo, kuris gal iš pradžių ne visada pagrįstai ir argumentuotai, bet labai įdomiai mąsto.