2019 metų gruodžio 18 dienos ryte po sunkios ligos išėjo iškiliausias šiuolaikinis lietuvių filosofas akademikas profesorius Arvydas Šliogeris. Jo unikaliai kūrybingas filosofinis mąstymas, gilios ir originalios intuicijos, fundamentinės reikšmės filosofijos veikalai, asmenybės jėga bei žavesys, riteriškai tauraus gyvenimo pavyzdys įkvėpė, įkvepia ir ateityje įkvėps ne tik filosofus, bet ir visus mąstančius Lietuvos žmones, visą Lietuvos visuomenę.
Filosofas gimė 1944 metų rugsėjo 12 d. Panevėžyje. 1967 baigė Kauno politechnikos instituto cheminės technologijos fakultetą, 1970–1973 studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspirantūroje. Nuo 1973 dėstė Vilniaus universitete, 2003–2012 buvo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas. Arvydas Šliogeris – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1987), profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (2007; 1998–2007 Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas).
Arvydo Šliogerio reikšmės lietuvių filosofijai ir visai humanitarinei Lietuvos kultūrai neįmanoma pervertinti. Nors tikrasis šios reikšmės mastas bus suvoktas tik ateityje, jau dabar galime teigti, kad Šliogeris Lietuvos filosofijai reiškia tą patį, ką Sokratas – senovės graikų, o Heideggeris – vokiečių filosofijai. Panašiai kaip antikinė filosofija skirstoma į ikisokratinę ir posokratinę, taip ir Lietuvos filosofija ateityje bus skirstoma į laikotarpį iki Šliogerio ir laikotarpį po Šliogerio.
Arvydas Šliogeris – šiuolaikinės filosofinės lietuvių kalbos kūrėjas. Jo darbuose lietuvių kalba iškyla ne tik kaip virtuoziškos filosofinio mąstymo raiškos įrankis, bet ir kaip pats buvimo pasaulyje ir jo apmąstymo būdas. Šliogerio tekstuose filosofinės minties turinys neretai virsta pačia šios minties forma, o forma – turiniu: užuot buvusi pasyviu minties raiškos įrankiu, filosofinė Arvydo Šliogerio tekstų kalba pati anticipuoja ir inicijuoja naujus mąstymo turinius.
Filosofas reiškėsi kaip lietuvybės ir lietuvių kalbos visuomeninio statuso gynėjas, o kartu tai, kas vertingiausia dvasinėje europinės filosofijos tradicijoje, siekė įšaknyti lietuviškojo mąstymo dirvoje, lietuvindamas – versdamas į lietuvių kalbą ir lietuviškai interpretuodamas – pamatinius Vakarų filosofijos tekstus. Arvydas Šliogeris savo tekstais ir gyvenimo pavyzdžiu parodė, kaip turėtume teisingai suvokti lietuviškumo ir europietiškumo santykį: lietuviškosios ir europinės mūsų tapatybės dėmenis filosofas regėjo ne kaip prieštaraujančius vienas kitam, o kaip tarpusavyje harmoningai derančius, organiškai susilydančius, peraugančius vienas į kitą ir sustiprinančius vienas kitą. Šis mąstytojo intelektinio palikimo dėmuo nepaprastai svarbus dabartinių Lietuvai ir visai Europai kylančių iššūkių kontekste.
Arvydo Šliogerio darbų dėka Lietuvos filosofija ne tik pasiekė įspūdingų teorinių aukštumų, bet ir tapo svarbia visos nacionalinės kultūros dalimi. Kasdien apmąstydamos šio legendinio filosofo darbus išaugo jau kelios Lietuvos humanitarų ir kūrybinės inteligentijos atstovų kartos. Šliogerio veikalų ir asmenybės pavyzdys atskleidžia, kad filosofija gali – ir privalo – būti svarbia jėga, veikiančia visos visuomenės gyvenimą. Riteriškai taurus šio mąstytojo gyvenimas įsakmiai byloja mums, gyviesiems, apie kiekvieno filosofo, humanitaro ir apskritai intelektualo pareigą bendruomenei.
Mąstytojo nuveiktų darbų reikšmė neapsiriboja vien lietuviškaisiais horizontais – jo veikalai, išversti į anglų, vokiečių ir kitas kalbas, yra publikuoti Europoje ir JAV. Arvydo Šliogerio iškelta meilės gimtinei (filotopijos) idėja ir jos sąsajos su etika bei ekologija jo mokinių buvo pristatytos ir gyvai svarstomos tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Didelio atgarsio Europoje ir visame pasaulyje sulaukė Arvydo Šliogerio išplėtota originali meno kūrinio ontologijos samprata.
Kaip viešasis intelektualas Arvydas Šliogeris aktyviai dalyvavo svarstydamas laisvės, atsakomybės, politikos prigimties, kultūros esmės bei jos raidos tendencijų klausimus. Didelį rūpestį jam kėlė šiuolaikinės kultūros degradacija, dvasinis paskirų žmonių ir visos visuomenės išsekimas, naujais pavidalais atgimstantis totalitarizmas, vis realesne tampanti neformalios pažiūrų cenzūros grėsmė. Vakarų filosofijos ir visos Vakarų kultūros kelias bei klystkeliai – tai viena pamatinių temų, nuolat svarstytų Arvydo Šliogerio darbuose.
Filosofiniam Šliogerio mąstymui būdinga filosofinės įžvalgos jėga, gelminių filosofijos pamatų apmąstymas, paradoksalumas, virtuoziška kalbinė raiška, originalumas ir pagarba tradicijai, kūrybingas didžiųjų Vakarų mąstytojų idėjų įtraukimas į savąjį filosofavimo lauką ir tuo pat metu savosios minties individualumo išsaugojimas, kasdienės patirties refleksijos jungimas su pamatinių Vakarų filosofijos tekstų apmąstymu. Pagrindinės jo filosofijos temos – esmas ir niekis, jusliškumas ir antjusliškumas, matymas ir mąstymas, nežmogiškasis pasaulis kaip imanentinių transcendencijos fenomenų vietovė, kalbos fenomeno prigimtis, jusliškai patiriamų daiktų ir kalbiškai kuriamos antjuslinės tikrovės santykis, meilė gimtinei (filotopija), Vakarų filosofijos ir kultūros likimas, šiuolaikinės Vakarų filosofijos būklė, laisvės prigimtis bei ribos, iš tiesų laisvo mąstymo bei laisvos filosofijos, išsivadavusios nuo išorinių įtakų, galimybė.
Tokios filosofo sukurtos sąvokos, kaip substancinis individas, juslinė transcendencija, imanentinis transcendentas, matantis mąstymas bei mąstantis matymas, fotosofija, filotopija, meilės vietovė, debesija, liepsnovaizdis, taip pat daugelis kitų, tapo neatskiriama filosofinės lietuvių kalbos ir lietuviškai besiskleidžiančios filosofijos dalimi.
Svarbiausi Arvydo Šliogerio veikalai – Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985), Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai (1990, antrasis leidimas – 2016), Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai (1990; antrasis leidimas – 2006), Sietuvos: eseistikos rinktinė (1992), Post scriptum: iš filosofinių dienoraščių (1992), Konservatoriaus išpažintys: 1988–1994 metų tekstai (1995), Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai (1996; antrasis leidimas – 2011), Niekio vardai: septyni antropotopijos etiudai (1997), Alfa ir omega: ontotopijos metmenys (1999), Kas yra filosofija? (2001), Niekis ir Esmas (2 tomai; 2005; antrasis leidimas – 2017), Melancholijos archipelagai: žodžiai ir vaizdai (2009), Filosofijos likimas (kartu su Algiu Mickūnu; 2009), Bulvės metafizika (2010), Lietuviškosios paraštės (2011), Pokalbiai apie esmes (kartu su Virginijumi Gustu; 2013), Kasdienybės metafizika: iš filosofo dienoraščių (2016). Kai kurie iš šių veikalų jau išversti arba verčiami į anglų, vokiečių ir kitas kalbas.
Be minėtų svarbiausių darbų, Arvydas Šliogeris parašė ir daugybę straipsnių, esė bei etiudų apie filosofijos prigimtį ir ištakas, filosofinius Vakarų kultūros pamatus, meno prigimtį, meno kūrinio ontologiją ir meninės kūrybos fenomeną, šiuolaikinę lietuvių kultūrą (poeziją, prozą, teatrą, fotografiją), senovės graikų, klasikinę vokiečių, idealistinę rusų, XX a. lietuvių filosofiją, taip pat egzistencinę (ypač Heideggerio) ir dabartinę prancūzų filosofiją. Į lietuvių kalbą filosofas išvertė ir daugybę klasikinės bei šiuolaikinės filosofijos veikalų.
Arvydas Šliogeris – Lietuvos nacionalinės premijos (1992) ir Lietuvos mokslo premijos (2010) laureatas, apdovanotas ir kitais valstybiniais, mokslo ir kultūros apdovanojimais.
Tik netekę šio filosofo titano, mes supratome ir tai, ką praradome, ir – paradoksaliai – tai, ką esame gavę iš dosnaus jo mąstymo ir dosnių jo rankų. Dabar aišku viena – tai iškiliausias ir mylimiausias mūsų mąstytojas, kuris visada liks su mumis: mūsų širdyse, mūsų mintyse, mūsų viltyse ir mūsų tiksluose – pačiame mūsų siekyje išlikti drąsiems bei garbingiems tiek savo mąstyme, tiek gyvenime.