VU Filosofijos fakulteto psichologai įgyvendino projektą „Delikventiškų paauglių elgesio prognozavimas remiantis rizikos ir apsauginių veiksnių įvertinimu“. Mokslininkai ieškojo atsakymų, kaip dirbti su probacijos priežiūroje esančiais ir pataisos namuose bausmę atliekančiais paaugliais, koks sunkumų ir stiprybių vaidmuo prognozuojant nepageidaujamą elgesį ateityje bei įvertino praktinio darbo problemas dirbant su šiais paaugliais.Šio tyrimo metu 9 mėnesių laikotarpyje buvo tirti 189 paaugliai – 30 iš nepilnamečių pataisos namų ir 159 iš esančių probacijos priežiūroje. Tyrimo interviu vyko trimis etapais. Pirminio įvertinimo metu buvo surinkta informacija apie paauglių stiprybes ir sunkumus, asmenybės savybes, nuostatas bei kitus psichosocialinius veiksnius. Antrame etape po trijų mėnesių ir trečiame etape dar po šešių mėnesių pakartotinai buvo renkama informacija apie tų pačių paauglių stiprybes, sunkumus bei elgesį tiriamuoju laikotarpiu.
Paskatino praktinis poreikis
Mokslininkai šiuo tyrimu pilotavo (atliko bandomąjį tyrimą) darbui su paaugliais pritaikytą rizikos vertinimo instrumentą. Skirtingose srityse su probleminiais paaugliais dirbantys specialistai jau seniai jautė tokio įrankio poreikį. Tad tyrėjų grupė veikė paskatinta praktinių sumetimų. Šis tyrimas sulaukė susidomėjimo bei palaikymo iš Kalėjimo departamento ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Tyrimų grupės narė psichologė Virginija Klimukienė teigia, kad Lietuvoje skirtingos institucijos domėjosi, kaip dirbti su paaugliais: „Šios institucijos pradėjo nuo korekcinių intervencijų, įvairiausių programų, tačiau prieš tai jos neturėjo jokios diagnostinės priemonės, įvertinančios, kur yra pažeidžiamiausios sritys, su kokiais sunkumais paaugliai susiduria dažniausiai bei kokios jų stiprybės – tad kur apskritai turėtų būti nukreiptas darbas“. Todėl tyrėjų grupė sukūrė instrumentą padedantį įvertinti padėtį, o tada atsispiriant į gautą informaciją, būtų galima taikyti atitinkamas priemones.
Mokslininkų sukurtas įrankis yra skirtas ir probacijos pareigūnams, ir mokytojams, ir psichologams, ir socialiniams darbuotojams – visiems, kurie tiesiogiai dirba su paaugliu. Dirbant su paaugliu svarbu yra komandinis įvairių specialistų darbas.
Vykdant tyrimą vyko glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos probacijos tarnybos ir Kauno nepilnamečių pataisos namų darbuotojais, kurie turi tiesioginį kontaktą su šiais paaugliais. Tyrimų grupės vadovas Alfredas Laurinavičius teigia, kad mokslininkai ypač dėkingi šiems pareigūnams, bendradarbiavimas su jais suteikė daug vertingos ir malonios patirties: „Kartais mes nustebdavome, kiek daug jie žino apie tuos vaikus, su kuriais dirba. Tačiau kartais jie nustebdavo, kad pasirodo, jog jie ne viską žino. Tyrimo metu mes apsilankėme beveik visoje Lietuvoje. Buvo įdomu pamatyti darbo sąlygas, kuriomis dirba probacijos pareigūnai bei kaip skiriasi jų darbas atokiose vietovėse ir didmiesčiuose. Pastebėjome, kad skiriasi bendruomeniškumo lygis, todėl ir probacijos pareigūnų žinios apie paauglius skyrėsi“. A. Laurinavičius teigia, kad pareigūnai į šį darbą įdeda daug širdies ir šis rūpestis svarbus ir patiems paaugliams. Tokiu būdu užsimezga abipusis ryšys, pozityvus santykis, kuris įtraukia paauglius.
Orientacija į stipriąsias puses
Mokslininkų sukurtas įrankis skirtas įvertinti nepageidaujamo paauglių elgesio riziką. Pasak A. Laurinavičiaus, nepageidaujamas ar nusikalstamas elgesys turi savo priežastį ar priežasčių rinkinį. Kiekvienu atveju tas rinkinys gali skirtis. Tad universalaus recepto, kaip su tuo dirbti, nėra. Todėl įvertinti šias priežastis turėtų kvalifikuotas specialistas. „Šiame tyrime mes rinkome informaciją apie paauglių savybes, kurios siejamos su nusikalstamu elgesiu. Šios savybės apima asmenines charakteristikas, nuostatas, sėkmę mokykloje, šeimą, psichikos sveikatos problemas. Surinkę šią informaciją ją vertinome ir tada svarstėme, ar tam tikrą priežasčių rinkinį turintis paauglys nusikals ateityje, ar ne. Po trijų ir devynių mėnesių tikrinome šias savo prielaidas. Tai yra sudėtinga, nes spėjimai niekada nėra 100 procentų tikslūs. Tačiau šios metodikos tikslas nėra „atspėti“ tiksliai, o rasti būdą padėti dirbant su šiais paaugliais.“, - tyrimo metodiką komentuoja psichologas.Šis vertinimas pateikia išsamų vaizdą apie paauglio aplinką, jo patiriamus sunkumus bei turimas stiprybes. Pasak tyrimų grupės narės psichologės Lauros Ustinavičiūtės, neretai sunkumai yra tarpusavyje susiję, jie sudaro tam tikrą sunkumų grupę, į kurią galima orientuotis: „Dirbant su paaugliu ir jo sunkumais, svarbu žvelgti į visą vaiko aplinką, dirbti ir su mokytojais, ir su tėvais, atsižvelgti į tai, su kuo jis leidžia laisvalaikį. Be sunkumų svarbu pažvelgti ir į paauglio stipriąsias puses – padėti jam leisti laisvalaikį socialiai priimtinais būdais, galbūt sportuoti, jei jam tai patinka. Taigi šis instrumentas leidžia susidaryti platesnį vaizdą apie paauglio situaciją ir nustatyti, kur reikėtų nukreipti intervencines priemones ir pagalbą“.
Vienas svarbiausių šio mokslinio instrumento aspektų tas, kad jis atliepia paskutinę mokslinę tendenciją orientuotis ne tiek į riziką ir dirbti su jos mažinimu, kiek labiau akcentuoti stiprybes ir orientuotis į pozityvistinės psichologijos idėjas. V. Klimukienė teigia, jog „Patys paaugliai tokiu atveju dažnai yra labiau motyvuoti dalyvauti ir keistis. Tyrimai rodo, kad jei, pavyzdžiui, paaugliai yra vertinami ne tik rizikos, bet ir apsauginių veiksnių, stiprybių kontekste, tai ir tėvai yra labiau įsitraukiantys, dalyvaujantys, nejaučia visą laiką spaudimo, kad yra tik blogai. Pavyzdžiui, jei paauglys turi asocialių, netinkamai besielgiančių draugų, tai tada galvojama, kaip tai mažinti, kaip neišleisti ir kontroliuoti. Tačiau gal jis turi kokį draugą, kuris elgiasi visai pozityviai bei tinkamai ir gal svarbiau stiprinti draugystę su juo, taip suteikti jam galimybių“.
Taigi šio tyrimo tikslas buvo atrasti efektyviausius pagalbos būdus, remiantis paauglio sunkumų ir stiprybių įvertinimu. Mokslininkai pastebėjo, kad kuo daugiau paauglys turi sunkumų, tuo didesnė nepageidaujamo elgesio tikimybė. Ir atvirkščiai, kuo daugiau stiprybių, į ką gali atsiremti tas paauglys, tuo jam lengviau elgtis tinkamai.
Balansas tarp paauglio ir jį supančios aplinkos
Biopsichosocialinio modelio požiūriu asmens elgesį lemia tam tikras biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių derinys. Kaip pastebi A. Laurinavičius, „Jei jokio vaidmens nevaidintų paauglio aplinka, tai tada neturėtų jokios prasmės darbas su juo. Tik reikia įvertinti, kiek kiekvienu atveju ta aplinka yra svarbi“. Todėl svarbu į darbo su paaugliu procesą įtraukti ir tėvus bei mokytojus, jį prižiūrėti turėtų ne tik pareigūnas. L. Ustinavičiūtė pastebi, kad „tėvai kartais neturi žinių bei pagalbos, kaip reikėtų elgtis su savo vaiku, nežino, kaip jam padėti. Jei tėvai domisi vaiku, jie gali suteikti emocinę paramą, palaikyti, todėl taikant korekcines priemones yra svarbu įtraukti visus asmenis, kurie susiję su paaugliu“.
V. Klimukienė teigia, kad svarbu dirbant su paauglio aplinka, nepamesti paties paauglio: „Kartais nutinka taip, kad darbuotojai dirbantys su paaugliais iš socialinės rizikos šeimų, sprendžia, ką reikėtų daryti su tėvais, kaip ugdyti jų tėvystės įgūdžius, kaip dirbti su mokykla, kokias programas taikyti. Tačiau tokiu būdu pamiršta patį paauglį. Svarbu atsižvelgti į tai, ką jis pats gali padaryti šiose aplinkybėse. Norisi balanso tarp individualių ir socialinių veiksnių bei vertinti paauglį tiek per jo sunkumų, tiek per stiprybių prizmę“.
Mokslininkai džiaugiasi, kad valstybinės institucijos siekia remtis moksliškai paremtu darbu. A. Laurinavičius teigia, kad jiems svarbu, kad praktika remtųsi mokslu ir patiems praktikams svarbu gauti moksliškai pagrįstus darbo instrumentus.
Tyrimą „Delinkventiškų paauglių elgesio prognozavimas remiantis rizikos ir apsauginių veiksnių įvertinimu“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba (S-MIP-17-112).Tyrėjų grupės vadovas – doc. dr. Alfredas Laurinavičius. Projekto mokslininkų darbo grupės nariai: doc. dr. Ilona Laurinaitytė, doktorantė Virginija Klimukienė, dr. Laura Ustinavičiūtė, Mykolas Baltrūnas.
