Aušra Žemgulienė – VU Vaikystės pedagogikos studijų programos komiteto pirmininkė. 2000 metais įgijo socialinių mokslų (Edukologija) daktaro laipsnį, 2009 metais įgijo pedagoginį docento vardą. Lietuvos edukologijos universitete nuo 2004 iki 2017 metų vadovavo Ugdymo pagrindų katedrai ir turi ilgametę patirtį organizuojant universitetines vaikystės pedagogikos studijas. VU dirba nuo 2018 metų aukštojo mokslo reformos ir naujų pedagogų rengimo centrų įsteigimo. Dalyvauja ugdymo turinio atnaujinimo, pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo veiklose, mokslo tyrimų ir tarptautinių projektų veiklose, dirba metodinį ir tiriamąjį darbą rengiant mokymo priemones pradiniam ugdymui.
Kaip patekote į akademinę aplinką ir pradėjote dėstyti?
Baigusi istorijos ir pedagogikos studijas dirbau katedros laborante VPU. Taip atsidūriau akademinėje bendruomenėje. Dirbant tarp mokslininkų bei iškilių posovietinės Lietuvos švietimo kūrėjų natūraliai tekdavo įsitraukti į jų pokalbius ir kartais karštas diskusijas. Vieną dieną šviesaus atminimo profesorė Magdalena Karčiauskienė paklausė, ar ilgai dar rengiuosi sekretoriauti ir „pilstyti kavą.“ Ji paragino rimtai pagalvoti apie mokslą ir doktorantūrą. Šį siūlymą supratau kaip įvertinimą, o tuo pačiu ir „spyrį į vieną vietą“. Tuomet dar tikrai rimtai negalvojau „apie mokslą“, greičiau siūlymą priėmiau kaip vieną iš gyvenimo galimybių, kuriomis tu arba pasinaudoji, arba ne. Įstojau į doktorantūrą ir keturis metus gilinausi į švietimo raidą vadovaujama tos pačios profesorės. Tik tada iš tiesų ir supratau, ką reiškia „galvoti apie mokslą“, kokia yra mokslininko atsakomybė ir koks tai darbas. Kartais juokauju, kad, jei nori visą gyvenimą jaustis kaip mokinys neparuošęs pamokų - tapk mokslininku. Apgynusi disertaciją apie pradinio ugdymo pedagogų rengimą tarpukario Lietuvoje, pradėjau dirbti pedagoginį darbą ir ėmiau dėstyti švietimo istorijos kursus studentams.
Koks yra Jūsų tyrimo laukas, kaip jis keitėsi? Kodėl Jus traukia būtent ši sritis?
Švietimo istorija buvo ir yra mano mėgstamas tyrimų laukas, aktyviai tuo domiuosi. Tačiau daug metų teko dirbti katedroje, vykdančioje pradinio ugdymo pedagogų studijas. Taigi mano dėmesys natūraliai krypo į šio lygmens švietimą. Susidomėjau istorijos didaktika ir tokiais klausimais: kaip istorijos mokslą iškomunikuoti vaikams? Kaip jaunesnieji mokiniai supranta praeitį? Kaip juos sudominti ir mokyti? Tyrinėdama įsitikinau, kad istorijos mokymas pasaulyje XX – XXI sandūroje sparčiai kinta. Ieškoma naujų sampratų, idėjų ir mokymo modelių, siekiant šį mokslą padaryti įdomų ir įveikiamą vaikams jau nuo mažens. Tyrimai rodo, kad tinkamai paruoštas ugdymo turinys ir įtraukimas į aktyvų tyrinėjimą, ugdo ir augina vaikų supratimą apie praeitį. Nauji mokymosi būdai leidžia istorijos mokymąsi paversti vaikams įdomiu detektyvinio pobūdžio užsiėmimu, o ne vien „prakeiktu įvykių sąrašo kalimu,“ kaip sako S. Wineburg (2010). Ši sritis laiko mane „užkabinusi“ jau keletą metų ir jos aktualumas kol kas tik auga.
Kaip palygintumėte save, kaip studentę su šiandieniniais studentais?
Buvau lygiai tokia pat studentė kaip ir šiandieniniai: daug kuo domėjausi, kartais tinginiaudavau; ne tik studijavau, bet ir studentavau; daug kam nepritariau, bet paklusau taisyklėms. Šiandieniniai studentai man atrodo netgi daugiau brandūs, atsakingi ir kryptingi nei kad mes savo laiku buvome.
Kokius įgūdžius ir gebėjimus turi turėti šiuolaikinis mokytojas?
Manau, kad mokytojai pirmiausiai turi norėti mokytis ir įgyti pakankamus mokymosi įgūdžius. Esu įsitikinusi, kad jiems būtina išsiugdyti mokslu grįstą požiūrį į asmenybės raidą ir jos ugdymą. Tai profesionalui būtini dalykai, o visa kita priklauso nuo paties pedagogo asmenybės, jo polinkių ir pasirinkimų.
Papasakokite plačiau ką studijuoja, kokių kompetencijų bei kokios patirties įgyja studentai pasirinkę šias studijas?
Vaikystės pedagogikos studijas pasirinkę studentai įgyja visapusiškas vaiko pažinimo ir ugdymo mokslų žinias. Jie studijuoja psichologijos ir pedagogikos mokslų disciplinas, vaiko raidos, sveikatos, socialinės aplinkos ir ugdymo
kultūros teoriją ir praktiką. Studentai įgyja integruotas įvairių sričių mokslo ir didaktikos žinias bei praktines ugdymo kompetencijas. Programa sudaryta teorines studijas derinant su pedagogine praktika, kuri vyksta per visus studijų metus. Universitetui bendradarbiaujant su ugdymo institucijomis, studentams yra sudarytos galimybės susitikti su įvairaus amžiaus vaikais, ne tik stebėti, bet ir dalyvauti jų ugdymo procese. Studijų metu būsimieji mokytojai išmoksta taikyti įvairius ugdymo modelius, kurti skirtingo amžiaus vaikams pritaikytą ugdymo turinį, praktikoje išbandyti įvairias vaikų ugdymo veiklas ir jas reflektuoti iš asmeninių patirčių bei mokslo pozicijų.
Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms besidomintiems Vaikystės pedagogikos studijomis?
Palinkėčiau jaunimui aktyviau įsitraukti į Lietuvos švietimo darbą ir asmeniškai prisidėti prie jo kūrimo ir tobulinimo. Manau, kad savo žiniomis, idėjomis ir pastangomis jie GALI sukurti tokią mokyklą, kokioje mielai patys mokytųsi ir norėtų mokyti savo vaikus.