Lietuvos filosofų draugija ir Vilniaus universiteto Filosofijos institutas kviečia švęsti pasaulinę filosofijos dieną renginiuose:
Lapkričio 16 d. (ketvirtadienis), 17 val. Filosofijos fakultetas 209 a. Romano Plečkaičio vardo auditorijos atidarymas. Prof. Naglio Kardelio paskaita „Logikos, filosofijos istorijos ir autorinės filosofijos jungtys: profesoriaus Romano Plečkaičio nuopelnai Lietuvos mokslui“. Po paskaitos vyks diskusija.
Lapkričio 17 d. (penktadienis), 17 val. Vilniaus filosofų klube (Vitebsko gatvė 23) organizuojamos diskusijos:
„Vokiečių klasikinė filosofija: jos aktualumas ir šiuolaikinės interpretacijos“*. Diskusijoje dalyvauja Rita Šerpytytė, Povilas Dumbliauskas, Edvardas Šumila.
„Nežmogiškas intelektas: DI, gyvūnai ir žmonių galimybės bei baimės“**. Diskusijoje dalyvauja: Audronė Žukauskaitė, Jonas Dagys, Adomas Šulcas, Mintautas Gutauskas.
*„Vokiečių klasikinė filosofija: jos aktualumas ir šiuolaikinės interpretacijos“
Ar Vokiečių klasikinė filosofija yra jau prieš porą šimtų metų užverstas filosofijos istorijos puslapis, ar nuolat atsinaujinti dabarties filosofiją kviečianti ir skatinanti gyva filosofavimo versmė? Ar jos buvimas neišsenkamu filosofavimo šaltiniu yra koks nors jos išskirtinumo filosofijos istorijoje liudijimas? Kokius probleminius filosofijos mazgus atveria ne tik vokiečių klasikų – pirmiausia Kanto ir Hegelio – „tarpusavio ginčai“, bet ir išskirtinis dėmesys šiai filosofijai jau šiuolaikiniais klasikais tampančių filosofų – Giorgio Agambeno, Catherine Malabou, spekuliatyviųjų ir naujųjų realistų – mąstyme? Negatyvusis mąstymas, realybės ir tikrovės perskyra, politiškumo ir įstatymiškumo permąstymas iš ontologinės perspektyvos – tai „temos“, į kurias šiuolaikinę filosofiją orientuoja vokiečių klasikai. Kokios yra diskusinės pokalbio su vokiečių klasikais perspektyvos? „Mes dar nepabaigėme su Hegeliu“, - yra sakiusi Catherine Malabou. Kviečiame diskutuoti!
**„Nežmogiškas intelektas: DI, gyvūnai ir žmonių galimybės bei baimės“
Kaip XX a. pradžios filosofus jaudino gyvūnų intelekto, taip dabar mums ima jaudinti dirbtinio intelekto klausimas. Jis pirmiausia sujudina mūsų baimes dėl žmogiškojo išskirtinumo, dėl galimybių valdyti save pačius ir savo aplinką. Ar šis žmogaus proto produktas pranoksta žmogiškas galias? Ar dar lieka kažkas esmiškai žmogiška, ko negalėtų perimti dirbtinis intelektas? Gal jis mus išstums? Žvelgiant giliau, jis suaktualina dar gilesnius klausimus, kas yra žmogus, kas yra esmiška žmogui? Tad kyla kausimas, ar žmogaus intelektas ir žmogus apskritai turi kažką, kas jį skirtų nuo dirbtinio intelekto? Įdomu tai, kad dirbtinio intelekto klausimas yra visai arti gyvūniško intelekto klausimo. Nors filosofijos istorijoje gyvos būtybės ir negyvi daiktai buvo suprantami kaip ontologiškai skirtingi dalykai, gyvūniškas ir dirbtinis intelektas aiškinami labai panašiai – tiek gyvūniškas, tiek mašininis intelektas suvokiami kaip savi-referentiškos, autopoetinės sistemos, gebančios įimti atsitiktinumus ir nuolat save tobulinti per grįžtamąjį ryšį. Tai sąlygojo tiek mechanistinis gyvūnų įsivaizdavimas, tiek gamtos matematizavimas, tiek mokslų kibernetizavimas. Didžiausi technologijų pažangos entuziastai neabejoja, kad algoritmais galima paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmogaus, tiek dirbtinį intelektą. Tad čia kyla klausimai, kiek pagrįstas žmonių, gyvūnų ir dirbtinio intelekto lyginimas? Kiek tai mums padeda suprasti nežmogišką intelektą, ir kiek šis apmąstymas padeda mums suprasti savąjį – žmogišką? Čia reikia pažvelgti į ilgą žmogiškosios savivokos ir žmogiškojo išskirtinumo istoriją, o taip pat pažiūrėti į akis savo baimėms. Kviečiame į diskusiją.