Paauglystė yra greitų ir didelių pokyčių metas, kurio metu vyksta ir asmenybės raidos kismas. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) mokslininkų grupė atliko tyrimą, kuriuo siekta sukurti psichologinį įrankį paauglių asmenybės sutrikimo diagnostikai Lietuvoje. Pasak VU FsF Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro vadovės, profesorės dr. Rasos Barkauskienės, tikimasi, kad tyrinėto ir parengto taikyti praktikoje metodo naudojimas padės gerinti paauglių psichikos sveikatos priežiūros kokybę.
Prof. dr. Rasa Barkauskienė
Paauglystė – „tobula audra“
Kaip žinia, paauglystė yra greitų ir didelių pokyčių metas. Kognityvinio neuromokslo profesorė ir paauglių neuroraidos ekspertė iš Kembridžo universiteto (JK) Sarah-Jayne Blakemore unikalų paauglystės iššūkį apibūdina kaip „tobulą audrą“, nes vienu metu ir staiga vyksta „hormoniniai pokyčiai, smegenų pokyčiai, socialiniai pokyčiai ir sustiprėja gyvenimo iššūkiai“. Šį sąrašą būtina papildyti asmenybės raidos pokyčiais, nes kaip ir kūnas, asmenybė auga. Nors asmenybė formuojasi nuo pat kūdikystės ir gyvenimo eigoje tampa vis stabilesnė, paauglystė yra laikas, kai ši nuosekli tendencija supurtoma ir tai, kur link pasuka asmenybės raidos kelias, yra svarbus tolesnes pasekmes gyvenimo eigoje numatantis veiksnys – akademinę sėkmę arba nesėkmę, (ne)darbingumo potencialą, tarpasmeninių santykių kokybę, bet ypač psichikos sveikatos problemas. Kas žymi asmenybės raidos sėkmes ir nesėkmes paauglystėje ir kaip jas atpažinti?
Apie ką kalbame, kai kalbame apie asmenybę ir jos pokyčius paauglystėje?
Tai klausimas, į kurį nelengva paprastai ir vienareikšmiai atsakyti, nes pirmiausia supratimas, kas apibūdina asmenybę ir kaip ją reikia vertinti, gali būti labai įvairus. Dažnai kasdienybėje, o ir moksle, asmenybė suprantama kaip bruožai – pageidaujami ar netinkami, pavyzdžiui: geranoriškumas, sutariamumas, impulsyvumas, priešiškumas, užsisklendimas. Šie bruožai, būdingi ir paaugliams, ir suaugusiems, atsiskleidžia reaguojant į aplinką ir bendraujant su kitais. Tačiau daug svarbesnis yra kitas požiūris, apimantis supratimą, kaip asmenybė funkcionuoja: kokių resursų ir pajėgumų mums kaip žmonėms – paaugliams ir suaugusiems – reikia, kad gyvenime pajėgtume susitvarkyti su daugybe situacijų, ypač tų, kurios kelia iššūkių.
Kad suprastume asmenybės funkcionavimą, turime nukreipti dėmesį į žmogaus vidinį pasaulį ir į tai, kaip jis organizuotas: kaip žmogus supranta save, save sąveikoje su kitais, kaip suvokia kitus ir save kitų akimis. Viena vertus, tai tikrai sudėtingi vidiniai psichikos procesai, kita vertus, kasdienybėje į juos nuolat atsiremiame svarstydami apie save ir sąveikas su kitais, o atsidūrę įvairiose situacijose, bandome atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl tai įvyko, suteikti prasmę savo ir kitų elgesiui. Dar kitaip tariant, žvilgsnį nukreipiame į žmogaus psichikos žemėlapį, kurio pagrindinėse ašyse – savasties ir tarpasmeninėje – išsidėsčiusios pagrindinės funkcijos: tapatumas, apsisprendimas, empatija ir artimumas. Jos nužymi asmenybės funkcionavimą, atspindintį mūsų pajėgumo būti santykyje su savimi ir kitais kontinuumą (spektrą). Hiustono universiteto (JAV) profesorė Carla Sharp asmenybės funkcionavimą aprašo kaip tai, kas atskleidžia buvimo žmogumi prasmę ir kas būdinga visoms asmenybėms – nuo sunkumų neturinčių iki patiriančių itin stiprius sutrikimus.
Asmenybės funkcijos ir jų organizacinė struktūra formuojasi ankstyvame ir vėliau besiplėtojančiame vaiko ryšyje su platesne aplinka, kur (ne)saugumo, sėkmės ir nesėkmės, bendraamžių santykių patyrimo įprasminimas sąveikauja su paties vaiko ypatybėmis, tokiomis kaip jautrumas, temperamento ypatumai. Asmenybės raidos kelyje paauglystė yra ypatingas laikotarpis, nes tapatumo paieškos ir integracija yra svarbiausia paauglystės užduotis ir svarbiausias asmenybės funkcionavimo elementas. Tai laikas, kai raidos kontekstas, pavyzdžiui, stiprėjantys pažintiniai gebėjimai sudaro prielaidas asmenybės funkcijų stiprėjimui, konsolidacijai ir integracijai. Asmenybės raida apsprendžia, kaip paaugliai šiuo laiku pasirengia pasitikti suaugusiojo vaidmenis ir tapti nepriklausomais. Ar visiems paaugliams tai pavyksta?
Kokie paauglių asmenybės pokyčiai skatina atkreipti dėmesį?
Paauglystėje, viena vertus, asmenybės funkcijos stiprėja, kita vertus, normali raida apima ir problemas. Didžioji dalis paauglių išgyvena tapatumo sumaištį, intensyvias emocijas ir sunkumus jas reguliuoti, abejones saviverte, jautriai išgyvena nesklandumus santykiuose, ypač su tėvais, bet ir santykiuose su draugais patiria krizes. Tuo pat metu jie geba į šiuos sunkumus pažvelgti – sustoti, juos tyrinėti, svarstyti ir reflektuoti draugų ar suaugusiųjų pagalba, prisitaikyti prie reikalavimų, bendradarbiauti, domėtis, priimti ir toleruoti kitų žmonių skirtingas perspektyvas ir tęsti kasdienių užduočių atlikimą. Tai normalaus, nors suaugusiems šalia paauglio ir iššūkius keliančio, bet paauglystei būdingo asmenybės funkcionavimo išraiška, talpinanti laikinus suvaržymus ir praeinančias krizes.
Didesnius asmenybės funkcionavimo sutrikdymus signalizuoja pernelyg didelės paauglių pastangos prisitaikyti, neretai lydimos „kaukės dėvėjimo“, kai savęs suvokimas paremiamas tik kitų nuomone, o ne savo autentiška patirtimi. Kita vertus, ir perdėtos pastangos išlikti savimi „užsidedant šarvus“ trukdo paaugliui tyrinėti save, priimti ne tik reikalavimus, bet ir kūno pokyčius. Sustojęs, nevystomas savęs supratimas ir pajautimas skatina arba nusivertinimą, arba išpūstą savęs vaizdą. Tokie paaugliai užstringa aukštuose reikalavimuose sau ir begalinio tobulumo siekyje, kas sąlygoja didelę nesėkmės baimę, greitai kyla atstūmimo ir priešiškumo jausmai, kaltinimai kitiems, prarandamas normos jausmas. Visa tai bloškia paauglį į nuolatinę emocinės disreguliacijos krizę: išgyvenamos labai intensyvios ir kintančios emocijos arba atvirkščiai, paauglys jaučiasi emociškai tuščias ir lėkštas. Ir vienu, ir kitu atveju paauglys vengia galvoti apie save, nesusimąsto apie tai, ką daro, kaip tai veikia kitus; arba kaip tik itin nerimauja, kad yra našta kitiems.
Toks vidinių patirčių kontekstas tampa terpe disfunkciškoms – klaidingoms – įveikoms atsirasti. Ką tai reiškia? Paauglys, ieškodamas sprendimų, kaip sureguliuoti ir palengvinti sudėtingų patirčių išgyvenimą, gali pradėti save žaloti, vartoti psichoaktyvias medžiagas, įsitraukti į netinkamus seksualinius santykius, jam atsiranda suicidiškų minčių ir intencijų, kyla panikos atakos, jis užsidaro atsisakydamas socialinio gyvenimo, formuojasi depresijos sutrikimas. Svarbiausia yra tai, kad kitiems labiausiai matomu tampa įvairus disfunkciškas elgesys, kuris yra tik asmenybės funkcionavimo sutrikdymų ledkalnio viršūnė. Būtent dėl šių matomų sunkumų dažniausiai ir kreipiamasi į psichikos sveikatos specialistus.
Ar psichikos sveikatos specialistai Lietuvoje gali patikimai įvertinti paauglių asmenybės funkcionavimo problemas?
Paaugliai pas psichikos sveikatos specialistus atsiranda dėl daugybės problemų, dalis kurių itin dažnai įvardijamos kaip atsakas į paauglystę ir jos audros. Visgi pirmiausia jos turėtų būti suprastos kaip išraiška to, kad paauglys stokoja resursų susidoroti su jam iškilusiais sunkumais. Iš mokslinių tyrimų žinoma, kad kuo sudėtingesnės ir specializuotos, staigios pagalbos paaugliui prireikia, tuo stipresniais asmenybės raidos sutrikimais šie paaugliai pasižymi. Jie išgyvena vidinę sumaištį, didelių bandymų prisitaikyti nesėkmės jausmus, negalėjimą valdyti savo emocijų, nesupratimą nei kas pats esi, nei kaip save matai kitų akyse, nei kaip kiti tave mato. Tai reiškia, kad asmenybė neatlieka savo funkcijos, stokoja vidinių resursų, kurie užtikrintų adaptyvesnį atsaką į patiriamus vidinius ir išorinius iššūkius.
Lietuvoje sistemingi paauglių asmenybės funkcionavimo tyrimai pradėti tik neseniai, o siekiant atpažinti tokias jautrias problemas, kaip paauglių asmenybės raidos sunkumai, reikalingi moksliškai pagrįsti vertinimo instrumentai. VU FsF Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro mokslininkų grupė, įgyvendindama tyrimų projektą pagal sutartį su Valstybiniu visuomenės sveikatos stiprinimo fondu prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos ir bendradarbiaudama su kitais mokslininkais Europoje, pritaikė psichologiniam paauglių asmenybės funkcionavimo lygio vertinimui skirtą instrumentą – interviu su paaugliais. Vienas būdų atpažinti ir suprasti šiuos paauglių sunkumus ir sutrikimus yra kalbėtis su jais, specialistui užduodant tikslingus klausimus ir prašant paauglius papasakoti apie save ir apie save su kitais. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, ar olandų mokslininkų sukurtas Pusiau struktūruotas interviu asmenybės funkcionavimo lygio vertinimui (STiP-5.1), yra tinkamas ir leidžia psichikos sveikatos specialistams patikimai vertinti paauglių asmenybės raidos sutrikimus, kitaip tariant, tinkamai atskirti paauglius, turinčius asmenybės funkcionavimo sutrikdymų, jau reikalingų intervencijos.
Paauglių psichikos sveikatos problemos neatsiejamos nuo asmenybės funkcionavimo sutrikdymų
Tyrimas atskleidė, kad tik nedidelė dalis paauglių bendroje populiacijoje, maždaug apie 0.5 proc., patiria asmenybės raidos disfunkcijų. Visgi tarp paauglių, gaunančių psichikos sveikatos paslaugas, apie 40 proc. turėjo ženklius asmenybės funkcionavimo sutrikdymus. Taigi didelė dalis paauglių, kurie kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus dėl depresijos, nerimo, valgymo, elgesio, aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, turi asmenybės disfunkcijos ir netgi sutrikimo požymių. Tyrimo rezultatai parodė, kad paaugliai, kurie turi ir elgesio, ir emocinių problemų, o taip pat paaugliai su depresijos simptomatika patiria didžiausius asmenybės funkcionavimo iššūkius ir jie apima tiek savasties, tiek tarpasmeninio pobūdžio problemas.
Ši sutaptis tarp asmenybės disfunkcijos ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų gali sunkinti gydymą, nes standartinės intervencijos, taikomos depresijai, nerimo ar kitiems sutrikimams, sprendžia tik dalį šių paauglių patiriamų problemų. Gilesni vidiniai ir tarpasmeniniai sunkumai lieka be reikiamos intervencijos. Įdomu tai, kad Lietuvos Higienos instituto duomenimis, 2023 m. asmenybės sutrikimo diagnozė buvo nustatyta tik 20 paauglių visoje Lietuvoje. Tai reiškia, kad asmenybės disfunkcija paauglystėje yra nepakankamai atpažįstama psichikos sveikatos problema Lietuvoje. Tikimasi, kad psichikos sveikatos specialistams, dirbantiems sveikatos priežiūros įstaigose, tyrinėto ir parengto taikyti praktikoje instrumento naudojimas padės gerinti paauglių psichikos sveikatos priežiūros kokybę. Jis leis atpažinti labai svarbias paauglio raidos ir funkcionavimo sritis bei skatins intervencijas, kurios paremtų asmenybės funkcijų raidą, stiprintų paauglio resursus, reikalingus asmenybės organizacijai sustiprinti. Dėmesį sutelkiant į ūmesnių simptomų, tokių kaip stiprūs nuotaikų svyravimai, nerimo priepuoliai, netinkamas elgesys, gydymą, subtilesni, mažiau matomi asmenybės funkcionavimo sutrikdymo požymiai lieka nepastebėti ir komplikuoja, gali paaštrinti kitas psichikos sveikatos problemas, taigi trukdo ilgalaikiam sveikimui.
Šis straipsnis yra dalis VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro įgyvendinamo projekto „Pusiau struktūruotas interviu asmenybės funkcionavimo vertinimui (STiP-5.1): pritaikymas paauglių asmenybės sutrikimo diagnostikai Lietuvoje“ (Nr. (1.78 MR) SU-1074/S-144), finansuojamo Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.