Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas (VU FsF) švenčia 35 metų atkūrimo ir 445 metų steigimo sukaktį. Drauge su universitetu gyvavęs nuo pat jo įkūrimo pradžios, Filosofijos fakultetas maždaug prieš 200 metų nustojo veikti, tačiau lyg Feniksas iš pelenų atgimė 1989 metais, tapdamas vienu iš atbundančio Lietuvos valstybingumo ženklų. Pasak VU FsF dekano profesoriaus Jono Dagio, simboliška, kad Filosofijos fakulteto atkūrimas sutapo su Baltijos keliu, žymėdamas ne tik Vilniaus universiteto, bet ir visos visuomenės išsilaisvinimą iš ideologinės kontrolės gniaužtų ir sugrįžimą į normalų intelektualinį gyvenimą.
Šiandien Filosofijos fakultetas yra vienas didžiausių Vilniaus universiteto akademinių padalinių. Penki fakulteto institutai – Filosofijos, Psichologijos, Azijos ir transkultūrinių studijų, Ugdymo mokslų, Sociologijos ir socialinio darbo – svariai prisideda prie mokslinės VU plėtros ir kuria vertę Lietuvai.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su VU FsF dekanu prof. Jonu Dagiu apie fakulteto ištakas, atkūrimo reikšmę ir dabarties iššūkius ir perspektyvas.
– Filosofijos fakultetas yra vienas didžiausių Vilniaus universiteto akademinių padalinių, jungiantis penkis institutus. Savo istoriją fakultetas skaičiuoja nuo VU įkūrimo 1579 m., tačiau nustojęs veikti 18 a. pabaigoje atgimė nauju pavidalu tik 1989 m., po dviejų šimtmečių pertraukos, paženklintos dramatiškų istorinių pervartų. Kas lėmė šį posūkį – kokios buvo atkūrimo priežastys ir reikšmė?
– Filosofijos fakulteto atkūrimas neatsiejamas nuo procesų, kurie tuo metu vyko nepriklausomybės link atkūrimo žengiančioje Lietuvoje, nuo Sąjūdžio, ore tvyrojusios išsilaisvinimo dvasios, gana aiškiai keliamų Lietuvos valstybingumo klausimų. 200 metų trukusi fakulteto nebūtis yra santykinė, mat tarpukariu tiek Kauno universitete, tiek Vilniuje veikusiame Stepono Batoro universitete buvo vykdomos gana aukšto lygio filosofijos ir humanitarinių mokslų studijos. Nuožmiausi buvo paskutiniai penki sovietinės ideologinės kontrolės dešimtmečiai, kai praktikuoti normalų intelektualinį gyvenimą beveik nebebuvo įmanoma. Kitose pasaulio dalyse nepertraukiamai plėtota mintijimo tradicija šiapus geležinės uždangos buvo iškraipyta, suluošinta, tiesiog nutraukta.
Simboliška, kad Filosofijos fakulteto atkūrimas 1989 metais sutapo su Baltijos keliu, jis tapo ženklu ne ką menkesnio Lietuvos intelektualinės istorijos lūžio. 1988–1989 m. Vilniaus universitete formavosi siekis išsivaduoti iš ideologinės Maskvos kontrolės ir atkurti visapusišką europietiškojo universiteto koncepciją. Alma Mater Vilnesis turėjo unikalią galimybę atsiremti į savo istorinę struktūrą, kurioje nuo įkūrimo veikė Filosofijos fakultetas. Jis buvo kitokio turinio nei dabartinis, tačiau suteikė pagrindą, nuo kurio lyg nuo milžino pečių galima buvo atsispirti.
– Kokių esama sąsajų tarp dabartinio Filosofijos fakulteto ir jo istorinio pirmtako, kuriame, kitaip nei dabar, vyko ir gamtos mokslų studijos, o filosofijos sąvoka buvo suprantama plačiau, kaip aukštojo išsilavinimo sinonimas.
– Tęstinumas išlieka. Žodis „filosofija“ fakulteto pavadinime vartojamas iš tradicijos ateinančia gerokai platesne reikšme, nei galbūt daugelis jį supranta šiandien kaip akademinės disciplinos pavadinimą. Tai senosios vartosenos atgarsiai šiuolaikiniame moksliniame žodyne. Antai įvairių sričių mokslų daktarai pasaulyje vadinami lotyniška santrumpa PhD, kuri reiškia „philosophiae doctor“ – „filosofijos daktaras“. Šiuo atveju filosofija reiškia platų pasaulio ir visuomenės pažinimą.
16 a. Vilniaus universitete veikė du fakultetai – Teologijos ir Filosofijos. Pirmasis telkėsi į su Dievu ir amžinybe susijusias studijas, antrajame – Filosofijos fakultete – buvo tyrinėjama visa, kas susiję su žmogumi ir jo aplinka: vyko matematikos, fizikos, astronomijos ir kitų gamtos bei humanitarinių mokslų studijos. Šie mokslai vėlesniais šimtmečiais įgavo savarankiškumo, tačiau filosofija iki šiol gali būti suprantama kaip žinių apie žmogų ir jo santykį su savimi, pasauliu, aplinka ir kitais žmonėmis visuma. Dabartinis Filosofijos fakultetas pagal tą pačią tradiciją įkūnija nesusiaurintą, holistinį požiūrį į žmogų, kuriame savo vietą randa penki fakulteto institutai ir jų atstovaujamos sritys: psichologija, sociologija, ugdymo mokslai, Azijos ir transkultūrinės studijos ir, žinoma, filosofija kaip šiuolaikinė akademinė disciplina.
– Kaip praktiškai atrodė fakulteto atkūrimas 1989 m.? Ar reikėjo atnaujinti, o gal sukurti naujas studijų programas? Ar užteko dėstytojų?
– Atkurto Filosofijos fakulteto branduoliu tapo iki tol egzistavusios Filosofijos ir Psichologijos katedros ir naujai įsteigta Sociologijos katedra. Žvelgiant iš dabartinio Filosofijos fakulteto perspektyvos, bene ilgiausiai egzistuojantis, nenutrūkstamai veikiantis jo segmentas yra psichologijos studijos. Jos Vilniaus universitete buvo formalizuotos 1969 m., įsteigus Psichologijos ir pedagogikos katedrą, ši katedra veikė Istorijos fakultete. 1971 m. ji skilo į dvi – Psichologijos ir Pedagogikos katedras, 1989 m. jos buvo įtrauktos į naujai įsteigto Filosofijos fakulteto sudėtį.
Reikėtų pasakyti, kad sovietiniais laikais Filosofijos fakulteto kaip tokio Lietuvoje negalėjo būti. Specializuotas filosofijos studijas Sovietų Sąjungoje formaliai turėjo teisę vykdyti tik Maskvos, Leningrado ir viena kita didžiųjų imperijos centrų institucija. Humanitariniai ir socialiniai mokslai, anuomet vadinti visuomenės mokslais, buvo ypač suvaržyti ir kontroliuojami. Nuo 1947 m. VU veikė bendrauniversitetinė Filosofijos katedra, vėliau – Filosofijos istorijos ir mokslinio ateizmo katedra, kurios tikslas buvo skleisti marksistinę filosofiją ir buržuazinės filosofijos kritiką visų studijų programų studentams, kitaip tariant, marksistine dvasia auklėti visų krypčių intelektualus. Tiesa, 1981 m. ši katedra skilo į Filosofijos istorijos ir logikos katedrą (1989 m. ji perėjo į naujai suformuotą Filosofijos fakultetą) ir Mokslinio ateizmo katedrą (1989-aisiais ji buvo panaikinta, vietoje jos įsteigta Sociologijos katedra). Iki tol sociologijos studijos apčiuopiamu pavidalu Vilniaus universitete neegzistavo. Universitete veikė ir kitų su marksizmu susijusių katedrų, kurių pavadinimus sunku beprisiminti, TSKP istorijos ar pan., jas panaikinus po 1989-ųjų steigėsi politikos mokslų katedros. Na, o psichologija, ko gero, visada buvo labiau pajėgi išvengti ideologinės kontrolės dėl savo artumo gamtos mokslams, objektyvios tikrovės tyrinėjimų.
Žinoma, dėstytojų, kurie būtų turėję galimybę pagrindus gauti ne sovietinėje sistemoje, trūko. Bet net ir Brežnevo laikotarpiu buvo šiokių tokių galimybių įgyti pakankamai laisvą ir platų išsilavinimą. Pavyzdžiui, kai kurie filosofijos elementai, tokie kaip logika, filosofijos istorija, nebuvo visiškai kontroliuojami. Turėtume nepamiršti, kad Sąjūdyje tarp visų intelektualų Vilniaus universiteto filosofai suvaidino reikšmingą ir aktyvų vaidmenį. Tai buvo abipusis poveikis: ne tik universitetas reagavo į pokyčius visuomenėje, atkurdamas Filosofijos fakultetą, bet ir pokyčiai universitete prisidėjo prie to, kas vyko aplinkui.
– Jūs esate ne tik Filosofijos fakulteto dekanas, profesorius, bet ir absolventas. Kuo skiriasi fakultetas, kuriame studijavote netrukus po jo įsteigimo, nuo dabartinio?
– Ryškiausias skirtumas yra fakulteto dydis. Kai atėjau čia prieš 30 metų, Filosofijos fakultetas buvo gerokai mažesnis. Per tą laiką išaugo studijų programų skaičius, padaugėjo studentų ir darbuotojų, išsiplėtė veiklų mastai. Plėtra įvyko visomis kryptimis – tiek užsiauginant dėstytojų, tiek plečiant tyrimų krypčių ir studijų programų įvairovę. Dabar Filosofijos fakultete studijuoja beveik 2,5 tūkst. studentų, jie nebesutelpa ne tik į mūsų pagrindinį pastatą istoriniame VU komplekse, bet ir kitų universiteto pastatų Čiurlionio gatvėje ir Saulėtekyje auditorijose. Vykdomos 23 studijų programos.
Džiugus aspektas yra tas, kad dabar mums jau nekyla problemų rasti dėstytojų, mokslininkų, kurie išmanytų norimus fakultete turėti studijų ir tyrimų dalykus. Per 35 metus buvo siekiama suteikti žmonėms visišką laisvę, kad jie tyrinėtų kuo įvairesnes tematikas ir šitaip iš naujo sukurtų visavertę intelektualinę tradiciją. Atsinaujinimas įvyko. Dabar svarbiausia užtikrinti sukaupto įdirbio tęstinumą, žinoma, neprarandant natūralaus mokslinio smalsumo.
Tiek tyrimų, tiek studijų srityse esame pasiekę pakankamai gerą lygį, tad dabar keliamas tikslas palaikyti šį procesą, kad jis virstų gerąja rutina. Šiuo metu fakultetas yra įgavęs gerokai daugiau stabilumo, nei kad buvo pirmaisiais dešimtmečiais.
Tiesa, turime infrastruktūrinių iššūkių, tačiau jie yra nepalyginami su 1989-ųjų startu, kai Filosofijos fakultetas iš viso neturėjo savo pastato ir patalpų. Iš pradžių paskaitos vyko Istorijos fakulteto auditorijose, kiek vėliau – dabartinėje Medicinos bibliotekoje sostinės Kaštonų gatvėje, kai iš ten iškraustyta Aukštoji partinė mokykla. Gana ilgą laiką Filosofijos fakultetas veikė Baltupiuose, dalindamasis patalpomis su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu, kuris pirmasis iš ten sugebėjo grįžti į Vokiečių gatvę. Mes į savo tikrąją kaimynystę – Bursų kiemo pastatą centriniame VU ansamblyje – grįžome 2005 m.
– Šiandien Filosofijos fakultetą sudaro penki institutai: Azijos ir transkultūrinių studijų, Filosofijos, Psichologijos, Sociologijos ir socialinio darbo, Ugdymo mokslų. Kaip susiformavo ši struktūra? Ar ji sukuria papildomą vertę, skatina bendradarbiavimą tarp sričių?
– Institutai kaip padaliniai Vilniaus universitete atsirado 2018 m., tuometiniam rektoriui profesoriui Artūrui Žukauskui inicijavus struktūrinę reformą. Universitete per daugelį metų, ypač po 1989-ųjų, steigėsi ir atsikūrė įvairiausių kalibrų padaliniai, kai kurie iš jų buvo nepavaldūs jokiam fakultetui, tad subordinacijos santykiai ne visada buvo aiškūs. Gana spontaniškai vykęs procesas buvo sugeneravęs kiek chaotišką, sakyčiau, Vilniaus žemėlapį primenantį planą, reikėjo suteikti jam aiškesnę struktūrą. Iki tol Filosofijos fakultete, kaip ir visame universitete, pagrindiniai akademiniai padaliniai buvo katedros. 2018 m. jos pagal mokslinius interesus sujungtos į institutus. Pavyzdžiui, Kriminologijos, Sociologijos, Socialinio darbo ir Socialinės politikos katedros sujungtos į Sociologijos ir socialinio darbo institutą. Institutai kaip tarpinis administracinis sluoksnis buvo įvestas, kad būtų patogiau koordinuoti: dekanatui administruoti fakultetą yra patogiau, koordinuojant penkių specializuotų institutų, o ne daugybės įvairių katedrų veiklą.
Šio proceso metu į Filosofijos fakultetą buvo inkorporuoti iki tol savarankiškai veikę Orientalistikos centras, tapęs FsF Azijos ir transkultūrinių studijų institutu, ir Religijos studijų centras, virtęs FsF Filosofijos instituto Kontinentinės filosofijos ir religijos studijų katedra.
Filosofijos fakultetui tarpdiscipliniškumas būdingas genetiškai. Penkių institutų sąrašas tik leidžia geriau išryškinti mokslo ir studijų krypčių blokus, kurie tą sąveiką kuria. Vėl galime gręžtis į senąjį Filosofijos fakultetą ir atsispyrę nuo jo matyti save kaip idėjų, skirtingų sričių, metodų, pasaulio pažinimo būdų sąveikos katilą. Dabartiniame Vilniaus universitete Filosofijos fakultetas išsiskiria mokslo krypčių ir sričių įvairove, jos sąveikauja per projektus, veiklas, mokslinius tyrimus ir studijas. Skirtingų programų studentai turi galimybę susitikti ne tik koridoriuose, bet ir auditorijose.
– Filosofijos fakulteto šūkis „Nemo intrat in caelum nisi per philosophiam“ („Į dangų patenkama tik per filosofiją“, Jonas Škotas Eriugena) savaip atitaria Vilniaus universiteto šūkiui „Hinc itur ad astra“ („Iš čia kylama į žvaigždes“, Martynas Počobutas). Jų dvasioje norėtųsi paklausti – ar visos žvaigždės danguje jau pasiektos? Kokie būtų Filosofijos fakulteto tikslai, perspektyvos, o gal yra labai konkrečių svajonių?
– VU Filosofijos fakultetas yra galingas, stiprus ir reikšmingas Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų centras – mokslo ir studijų taškas, kuriame sukoncentruotas didžiulis intelektualinis potencialas ir kuriame vykdomos aukščiausios kokybės studijų programos visų penkių fakulteto institutų apibrėžiamuose laukuose. Siekis būtų, kad Filosofijos fakultetas taptų dar labiau atpažįstamas visuomenėje kaip žinių kūrimo ir dalinimosi vieta.
Reikšmingai prisidėdamas prie viešojo diskurso, Filosofijos fakultetas kuria vertę Lietuvai. Mūsų vizija yra ne tik kuo daugiau duoti studentams auditorijose, bet ir įsitraukti į viešas diskusijas, maksimaliai prisidėti prie visuomenei aktualių problemų sprendimo.
Žvaigždės visada yra mūsų orientyrai – į jas keliame galvas ir tiesiame rankas. Filosofijos fakultetas yra pasiekęs tašką, kuriame kiekybės ir kokybės balansas yra beveik optimalus. Jaučiamės esantys stabilia Vilniaus universiteto dalimi. Visgi tam tikrų siekiamybių turime. Pavyzdžiui, norėtume intensyvinti bendradarbiavimą su kitais fakultetais – Filologijos, Istorijos, Matematikos, Teisės, kuris dar nėra pasiekęs visiško prisotinimo.
Vienas konkretesnių tikslų – sutelkti mūsų Ugdymo mokslų instituto veiklas vienoje aiškiai identifikuojamoje, atpažįstamoje vietoje. VU FsF Ugdymo mokslų institutas yra reikšmingas Lietuvos mastu Vilniaus universiteto pedagogų rengimo centras (greta Šiaulių akademijos), tačiau jo veiklos išsklaidytos po atskirus pastatus skirtingose sostinės vietose. Žingsniai šia kryptimi jau daromi – yra gautos patalpos Islandijos gatvėje, artimiausiais metais, ko gero, kartu su kitų fakultetų didaktikos centrais čia sukoncentruosime kokybišką pedagogų rengimą.
Norime intensyvinti tarptautinį bendradarbiavimą, Filosofijos fakulteto ir jo padalinių tarptautinį matomumą. 2025 m. rudenį startuoja nauja bakalauro studijų programa anglų kalba apie tvarumą ir ateities visuomenes, rengsime tarptautinę magistrantūros programą. Galbūt norėtųsi visko daugiau ir greičiau, tačiau turėtume įvertinti, kokį kelią jau esame nuėję per tuos dešimtmečius. 1989-aisiais mintis apie tarptautinius mokslinius ir studijų projektus, apie galimybes studentams iš užsienio važiuoti studijuoti į Vilnių, o mūsų studentams – vykti svetur atrodė beveik neįtikima. Būdavo pavienių džiugių atvejų, bet nebuvo sistemos, o šiuo metu ji kiekvienam studentui užtikrina galimybę pagal Erasmus ir kitas mainų programas su įvairiomis stipendijomis semestrui ar ilgesniam laikui išvažiuoti studijuoti į partnerinį užsienio universitetą.
Žvelgiant bendriau, Filosofijos fakulteto siekis ir vizija nesikeičia pastaruosius 35 ir visus 445 metus: tyrimais ir studijomis prisidėti prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, modernios visuomenės kūrimo, abipusės universiteto ir visuomenės apykaitos.
Kalbino Beata Baublinskienė