Senėjanti visuomenė – viena ryškiausių nūdienos socialinių tendencijų. Remiantis „Eurostat“ populiacijos raidos prognozėmis, 2040 m. amžiaus mediana Lietuvoje bus ketvirta pagal dydį Europos Sąjungoje, kitaip tariant, būsime ketvirta seniausia visuomenė ES. Kaip ruoštis šiai situacijai ir ar galima joje įžvelgti ne tik iššūkius, bet ir galimybes?
Spalį minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, VU Filosofijos fakulteto psichologijos ir socialinės politikos mokslininkų grupė surengė antrąjį Sidabrinės visuomenės forumą. Jo metu apie senėjimo iššūkius ir galimybes diskutavo Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto, Lietuvos socialinių mokslų centro ir Vytauto Didžiojo universiteto tyrėjai, visi drauge dalyvaujantys tarptautiniame SHARE tyrime (angl. „Survey of Health, Aging and Retirement in Europe“ – Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimas). Sprendimą skirti paramą šio tyrimo infrastruktūrai priėmė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Sidabrinės visuomenės forume dalyvavo ne tik mokslininkai, bet ir viešosios politikos formuotojai, praktikai ir plačioji visuomenė, į diskusijas aktyviai įsitraukė visuomeninės senjorų organizacijos. Renginio atidaryme Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė sakė: „Sidabrinė visuomenė yra aktualus šios dienos klausimas, tačiau svarbu kalbėti ne tik apie iššūkius, bet ir apie galimybes bei apie tai, kokį poveikį sidabrinė visuomenė daro mums visiems.“ Anot viceministrės, telkiant dėmesį į galimybes, dedami pagrindai visuomenės įtraukumui, tvarumui ir solidarumui.
Vienas iš tarptautinį senėjimo tyrimą Lietuvoje koordinuojančių mokslininkų, VU Filosofijos fakulteto psichologijos profesorius dr. Antanas Kairys pabrėžė dialogo ir bendradarbiavimo su politikos formuotojais svarbą, mat tyrimų duomenys atskleidžia realią situaciją Lietuvoje.
Pozityvaus senėjimo koncepcija
VU Filosofijos fakulteto socialinės politikos docentė dr. Jekaterina Navickė Sidabrinės visuomenės forume kalbėjo apie „Pozityvų senėjimą Lietuvoje: kaip senėsime ir kaip tai matuosime?“. Ji pristatė naują VU mokslininkų vykdomą projektą, kurio rėmuose bus analizuojami senėjančios visuomenės iššūkiai ir galimybės. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad yra svarbu kritiškai vertinti ir ieškoti alternatyvų ES paplitusiai aktyvaus senėjimo sąvokai, labiau akcentuojant pozityvų senėjimą.
ES naudojama aktyvaus senėjimo koncepcija apima keturis rodiklius: užimtumą darbo rinkoje (skirtingose amžiaus grupėse iki 74 metų amžiaus), dalyvavimą visuomenėje (savanoriška veikla, rūpinimasis vaikais, anūkais, artimaisiais), sveiką ir saugų gyvenimą, senėjimui palankią aplinką. Pasak J. Navickės, Lietuvoje pagal pirmąjį rodiklį – užimtumą – prilygstame Vokietijai ir Skandinavijos šalims, tačiau pagal kitus esame žemiau vidurkio. Ką tai reiškia?
„Kitaip nei Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse mūsų senjorus į darbo rinką varo skurdas ir materialinis nepriteklius“, – sako J. Navickė. – „Aktyvaus senėjimo koncepcija savotiškai diskriminuoja tuos, kurie senėja „pasyviai“, t. y., neįsitraukia į darbo rinką ar kitokią neformalią neapmokamą produktyvią veiklą.“
J. Navickė teigia, kad aktyvaus senėjimo koncepcija per mažai dėmesio skiria tam faktui, kad žmonės, visą gyvenimą dirbę ir mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę į tinkamą socialinę apsaugą senatvėje, orias pensijas. Savanoriška neatlygintina veikla Lietuvoje daugiausia susijusi su artimųjų priežiūra, tačiau neaišku, ar ją lemia žmonių pasirinkimas, ar žemas ilgalaikės priežiūros paslaugų prieinamumas ir spragos vaikų priežiūros sistemoje. Be to, aktyvaus senėjimo koncepcija neatsižvelgia į pačių vyresnio amžiaus žmonių savo situacijos vertinimą, jų subjektyvią gerovę. Todėl prasmingiau būtų matuoti ne aktyvų, bet pozityvų senėjimą. Kaip tą daryti?
Kaip vieną iš pavyzdžių galima pasitelkti optimalaus senėjimo indeksą, kuriame yra trys dimensijos: sveikata (sveiko gyvenimo trukmė), gyvenimo kokybė ir prasmė (autonomija, kontrolė, savirealizacija, malonumas), ekonominis atsparumas. Preliminarūs skaičiavimai, atlikti remiantis SHARE 2021–2022 m. surinktų duomenų pagrindu, rodo, kad Lietuva senėja neoptimaliai. „Su bulgarais, kroatais ir Kipru esame tarp penktos ir devintos vietos ES nuo galo“, – teigė J. Navickė.
Žemi yra sveikatos rodikliai ir bendra tikėtina gyvenimo trukmė. Ypatingai žemi gyvenimo kokybės ir prasmės rodikliai. J. Navickę papildęs A. Kairys pastebėjo, kad pagal pasitenkinimą gyvenimu 50–64 metų žmonių tarpe šie rodikliai buvo dar žemesni, negu 65+ grupėje. „Mes buvome paskutiniai tarp SHARE šalių tarp 50–64 metų žmonių pasitenkinimo gyvenimu“, – sakė A. Kairys.
Visgi ekonominio atsparumo sritis yra geresnė nei minėti du rodikliai, nors ir nesiekia ES vidurkio dėl aukšto skurdo rizikos lygio tarp vyresnio amžiaus žmonių ir žemų pajamų. Pasak J. Navickės, Lietuva yra tarp šalių, kur vyresnio amžiaus žmonės yra mažai įsiskolinę. „Žmonės yra labai taupūs. Mūsų būstai dažnai yra nuosavi dar iš ankstesnių laikų. Per krizę buvo įrodymų, kad mūsų žmonės ruošiasi ne tik senatvei, bet ir įvairioms krizėms. Jie neįsiskolina tiek, kad vėliau bet kuris ekonominis šokas būtų katastrofa“, – kalbėjo J. Navickė.
Vyresnieji – pati skirtingiausia visuomenės grupė
Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė dr. Dovilė Daugėlienė pranešime „Amžizmas sveikatos ir socialinių paslaugų srityse: ar galime jį įveikti?“ (pranešimo bendraautorė – dr. I. Gaižauskaitė) paaiškino, kas yra amžizmas. Tai – stereotipai, išankstinis nusistatymas ir diskriminacinis elgesys su žmonių grupe dėl jų chronologinio amžiaus, manymas, kad ką nors daryti arba kuo nors būti žmogus yra per jaunas arba per senas.
Esminiai mitai ir stereotipai, susiję su senais žmonėmis ir senėjimu – kad visi jie yra prastos sveikatos, niūrūs, užsidarę, turi atminties problemų, vieniši, aseksualūs, irzlūs. Arba atvirkščiai – labai šviesūs, išmintingi, religingi. Iš tiesų, sakė D. Daugėlienė, vyresnio amžiaus žmonės yra pati skirtingiausia visuomenės grupė. Amžizmas yra kompleksinis reiškinys. Jis gali būti institucinis, įtvirtinamas per įstatymus, politiką, socialines normas, ir tarpasmeninis, ne visada pastebimas ir neretai nuleidžiamas juokais. Amžizmas gali būti nukreiptas ir į save.
Anot D. Daugėlienės, amžizmo apraiškos sutinkamos visur, tačiau dažniausiai – socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, darbo, švietimo, medijų, technologijų srityse. Jo pasekmės yra neigiamos tiek sveikatai – fizinei, emocinei, psichinei, tiek gyvenimo kokybei, pasitenkinimui gyvenimu. „Labiausiai šokiruojanti pasekmė yra ta, kad dėl amžizmo žmogus gali gyventi trumpiau vidutiniškai pusaštuntų metų“, – sakė D. Daugėlienė.
Dėl amžistinių nuostatų vyresnio amžiaus žmonėms yra sudėtinga pasinaudoti kokybiškomis sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis, tai tiesiogiai susiję su vyresnio amžiaus asmenų nepriežiūra. D. Daugėlienė sako, kad sveikatos apsaugos sistemoje amžizmas, deja, yra kasdienė praktika: „Vyresnieji nėra išklausomi, jų skundai gali būti ignoruojami tiek bendraujant su gydytojais ar slaugytojais, tiek organizacijos lygmeniu, kai skiriant gydymą teikiama pirmenybė jaunesnio amžiaus pacientams. Vyresni pacientai neretai vertinami kaip našta, jie patiria jausmą, kad yra atstumiantys, pagalbą teikiantys specialistai nemaloniai, atžagariai bendrauja, neskiriamos medicininės procedūros motyvuojant, kad vis tiek nepadės. Prasta sveikata senatvėje suvokiama kaip norma.“
Susidūrus su tokiu elgesiu gana dažna yra normalizacija: „Gyvenimo eigoje išsiugdomas įsivaizdavimas apie senatvę kaip ligų, negalios periodą“, – teigė D. Daugėlienė. Neretai vyresnio amžiaus žmogus bando sau paaiškinti, kad gydytojas buvo nenusiteikęs su juo bendrauti, nes „galbūt aš per dažnai landžioju“, „jam buvo sunki pamaina“. Galima ir konfrontacija, kai asmuo suvokia, kad toks elgesys su juo yra netinkamas, tačiau dažniausia reakcija – atsitraukimas. Vengdamas žeminančių patirčių žmogus, pasak D. Daugėlienės, „konsultuojasi su vaistininkais arba „Google“, gydosi kaimynės vaistais“.
Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė rekomendacijas, kaip užkardyti amžizmą. PSO rekomendacijose akcentuojamas visuomenės ir vyresnio amžiaus asmenų sąmoningumo kėlimas, būtinybė stiprinti solidarumą tarp kartų. Svarbu skatinti žiniasklaidos atsakomybę, kalbant apie vyresnio amžiaus žmones išlaikyti balansą, tendencingai nesikoncentruoti tik į neigiamus aspektus.
„Ką kiekvienas gali padaryti jau dabar – atsakingai vartoti kalbą. Tarkime, komplimentas „tu labai jaunatviškai atrodai savo amžiui“ nėra tinkamas, arba pasakymas „atrodai labai susenęs“ nėra geras būdas paklausti apie prastą savijautą“, – sakė D. Daugėlienė.
Skaitmeninė įtrauktis
Vis daugiau paslaugų ir pramogų keliantis į virtualią erdvę, skaitmeninio raštingumo stoka prisideda prie kitų senatvės atskirties priežasčių, nes daliai žmonių šios paslaugos pasidaro neprieinamos. Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėja dr. Gražina Rapolienė Sidabrinės visuomenės forume pristatė skaitmeninės įtraukties didinimo rekomendacijas („Kaip paskatinti vyresnių žmonių skaitmeninę įtrauktį?“, pranešimo bendraautorės dr. M. Gedvilaitė-Kordušienė, V. Tretjakova, G. M. Steponavičiūtė). Pasak jos, skaitmeninė vyresniųjų atskirtis yra didelė: prieškovidiniu laikotarpiu 65–74 metų amžiaus žmonių, per pastaruosius metus nesinaudojusių internetu, Lietuvoje buvo 53 proc. „Nors kovido laikotarpis šį procentą sumažino, tačiau esame dar labai toli nuo Šiaurės ir Vakarų Europos šalių, kur internetu nesinaudoja tik 2–15 proc. vyresnio amžiaus asmenų“, – sakė G. Rapolienė.
Skaitmeninis raštingumas yra vyresniųjų privilegijuotumo požymis. Anot G. Rapolienės, iš esmės pasitvirtina tezė, kad turtingi turtingėja: „Tie, kurie turi daug resursų, kurių padėtis visuomenėje gera, yra pajėgūs išmokti naudotis technologijomis ir jas įsigyti. O tie, kurie yra prastesnio išsimokslinimo, silpnesnės sveikatos, gyvena mažesniuose miesteliuose ar kaime, nebedalyvauja darbo rinkoje, ir šiuo aspektu tampa atskirti nuo visuomenės gyvenimo.“
Pasak jos, situaciją pagerintų sąmoningumo visuomenėje didinimas, pozityvių technologijų naudojimo pavyzdžių viešumoje rodymas. Nors jau 10 metų organizuojami naudojimosi internetu mokymai, jie mažai veiksmingi, nes nelabai pritaikyti vyresnio amžiaus žmonių poreikiams. Čia svarbus ir įrangos prieinamumas, kuris didmiesčiuose ir mažuose miesteliuose bei kaimuose skiriasi. Taip pat – asmeninės pagalbos, asistavimo parodant, poreikis. Be to, anot G. Rapolienės, yra ir bus žmonių, kurie nenaudoja ir neketina arba negali naudotis internetu. Todėl labai svarbu išlaikyti fizinį paslaugų prieinamumą, nepaisant didelio skaitmenizavimosi tempo. „Kitaip ši žmonių grupė atsiduria absoliučioje atskirtyje“, – sakė mokslininkė.
Tarp kitų kliūčių skaitmeninei įtraukčiai – kalbos barjeras (techninė anglų kalba) bei psichologiniai veiksniai: baimė, nesaugumas, gėda nemokėti arba klausti, nemaloni savo ribotumo patirtis. Pasak G. Rapolienės, individualiam skaitmeninio raštingumo didinimui koją kiša ir tarpgeneracinio solidarumo normos. „Vyresnieji didžiuojasi, kai jų vaikai už juos viską padaro: vadinasi, jie užaugino gerus vaikus, kurie jais tinkamai pasirūpina. Kai to nėra, linkę nutylėti“, – teigė mokslininkė.
SHARE tyrimas leis toliau išsamiai tyrinėti senėjančios visuomenės tendencijas ir teikti duomenimis grįstas rekomendacijas Lietuvos socialinės politikos formuotojams.