Vienos populiariausių Vilniaus universitete, psichologijos studijos švenčia 55 metų sukaktį. Jos VU pradėtos vykdyti 1969-aisiais. Sukakties proga VU Filosofijos fakultetas parengė pokalbių ciklą su jame veikiančio Psichologijos instituto esamais ir buvusiais dėstytojais bei absolventais.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su vienu pirmųjų psichologijos dėstytojų, VU profesoriumi emeritu, žinomu lietuvių neurofiziologu dr. Albinu Bagdonu.
Video interviu: Pokalbiai Psichologijos studijų 55 metų proga. Profesorius emeritas dr. Albinas Bagdonas (youtube.com)
Esate vienas pirmųjų psichologijos dėstytojų – dirbote Vilniaus universitete nuo pat 1969 m., kai čia buvo įsteigta psichologijos studijoms skirta katedra. Kaip joje atsidūrėte?
Vilniaus universitete esu nuo 1960 m. rugsėjo 1 d., kai įstojau į Gamtos fakultetą su ketinimu tapti zoologu (nors labiau svajojau apie paleontologiją – vieną iš geologijos specializacijų, bet tais metais priėmimo į geologijos studijas nebuvo). Studijuodamas zoologiją pradėjau domėtis ir tuo, kas dedasi tame minkštajame gyvūnų ir žmonių audinyje, kuris vadinamas smegenimis. Pradėjau lankyti besikuriančios Biofizikos ir neurokibernetikos laboratorijos seminarus. Jos iniciatoriai Eimutis Naruševičius, Dobilas Kirvelis ir Vladislovas Vanagas 1963 m. pasiūlė tęsti neuromokslų studijas Maskvos M. Lomonosovo universitete, kurio Aukštosios nervinės veiklos fiziologijos katedrą baigiau 1966 m., įgydamas analogišką katedros pavadinimui specialybę. Tame pat universitete įstojau į aspirantūros studijas (Raidos biologijos instituto Jūrų žinduolių laboratorija). Buvo sumanyta tyrinėti anuo metu labai „madingų“ gyvūnų – delfinų – smegenų ypatumus. Bet dėl didelės tų gyvūnų neurofiziologinių tyrimų savikainos, buvo apsiribota „pigesniais“ gyvūnais – katėmis ir triušiais. Rengiau disertaciją apie smegenų jutimo centrų neuronų plastines savybes – gebėjimą prisitaikyti ir mokytis. Kadangi mano tyrimų vieta buvo Maskvos universiteto Filosofijos fakultetas (ten dirbo mano vadovas prof. Jevgenijus Sokolovas), turėjau galimybę dalyvauti 18–jame pasauliniame psichologų kongrese (Fakulteto psichologijos katedros kartu su SSSR psichologų draugija buvo kongreso organizatoriai). Kongrese teko bendrauti su docentais Alfonsu Guču ir Juvencijumi Lape. Ši pasaulio psichologų bendruomenės sueiga labai paspartino psichologijos plėtrą SSSR: jau 1966 m. rudenį įkuriami psichologijos fakultetai Maskvos ir Leningrado universitetuose, formuojasi atitinkami dariniai atskirų respublikų aukštosiose mokyklose. A. Gučas ir J. Lapė aktyviai imasi Psichologijos studijų programos rengimo ir „stūmimo“ pro tuometinę biurokratiją Vilniaus universitete ir 1969 m. rugsėjo 1 d. programa pradedama sėkmingai realizuoti. Mano aspirantūros laikas baigėsi 1969 m. spalio 31 d., o nuo lapkričio 1 d. tapau VU Psichologijos ir pedagogikos katedros vyr. dėstytoju. Disertaciją apgyniau jau dirbdamas VU, 1970 m.
Ką dėstėte?
Pradžioje buvo reikalaujama dėstyti pagal tuo metu sovietinės sistemos pripažintą Ivano Pavlovo aukštosios nervinės veiklos teoriją – dėsčiau aukštosios nervinės veiklos fiziologiją. Tai buvo kažkas tarp fiziologijos, neurofiziologijos ir psichologijos. Taip pat dėsčiau bendrąją psichologiją visoms VU specialybėms – fizikams, matematikams, geografams, biologams ir kitiems, nes dalis jų rengėsi dirbti pedagogais, tad turėjo būti išklausę psichologijos kursą. Vėliau dėsčiau sensorinių sistemų, kaip tada vadinosi, analizatorių psichologiją, neurofiziologijos pagrindus – ko tik nedėsčiau! Bet gana greitai perėjau prie pažinimo procesų, tokių kaip atmintis, dėmesys, suvokimas. Kadangi kursas buvo labai platus, truko dvejus metus, pasiskirstydavome su kolegomis atskirais segmentais ir išdėstydavome bendrą pažinimo psichologijos kursą.
Nuo „žmogaus-mašinos“ iki individualaus konsultavimo
Kaip tais laikais buvo suprantama psichologija? Straipsnyje, kurį prieš penketą metų parašėte VU psichologijos studijų 50-mečiui, teigėte, kad tai buvo gilus sovietmetis.
Tai buvo dvilypis laikas. Nebuvome labai nutolę nuo Vakarų. Istoriškai Psichologijos katedra Vilniaus universitete veikė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Lietuva atgavo Vilnių, o iki tol psichologai (daugiau pedagoginės psichologijos pakraipos) buvo ruošiami Kauno universitete ir Stepono Batoro universitete Vilniuje.
Postūmį psichologijos studijų paplitimui Sovietų Sąjungoje davė jau minėtas 1966 m. Maskvoje vykęs pasaulinis psichologų kongresas. Tuo metu Maskvos universitete atsirado naujos kryptys, tarp jų – neuropsichologija, psichofiziologija, psichopatologija, kurios septintajame dešimtmetyje pasaulyje buvo naujovė. Greta psichologijos fakultetų Maskvoje ir Leningrade, praėjus trejiems metams, psichologijos katedros atsirado atskirose respublikose – ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Gruzijoje. Beje, Estijoje psichologijos studijos pradėtos dar 1966 m., o Tartu universitetas buvo vienas iš pagrindinių psichologijos studijų centrų Baltijos respublikose iki 1969 m.
Tuo metu pasaulyje įsigalėjo tendencija tyrinėti santykį „žmogus–mašina“: domino vadinamieji žmogiškieji faktoriai konstruojant mašinas, kad jos būtų patogios žmogui, būtų atsižvelgta į jo gebėjimus. Buvo madingos tokios sritys, kaip inžinerinė psichologija, ergonomika. Pirmoji VU psichologijos programa parengta orientuojantis į darbo ir inžinerinę psichologiją. Visgi studentams norėjosi daugiau – tyrinėti ir dvasines žmogaus problemas, gilintis į sritis, artimas psichiatrijai. Iš pirmųjų studentų laidų į tuo metu vadintą medicininę (dabar – klinikinę) psichologiją pradėjo gilintis Danutė Gailienė, Rimantas Kočiūnas – šiandien pripažinti profesoriai.
Ilgainiui prie Psichologijos katedros profesorių Gučo, Lapės ir mano iniciatyva 1973 m. buvo įkurta Specialiosios psichologijos laboratorija (SPL), kurioje pradėjome atlikinėti ir socialinės psichologijos tyrimus. Nors formaliai laboratorija priklausė VU veikusiam Mokslinių tyrimų sektoriui, ji buvo galingas ramstis Psichologijos katedrai finansine ir studijų programos prasme: vienu metu (pvz., 1989 m.) laboratorijoje dirbo apie 30 etatinių darbuotojų ir tiek pat antraeilininkų, o katedroje – tik 7-8 darbuotojai. Sovietų Sąjungoje negalėjo būti nereglamentuotų tyrimo sričių, susijusių su politiniais ir socialiniais dalykais, iš centro buvo pateikiamos griežtai suformuluotos tematikos, kuriomis galėjo būti vykdomi tyrimai, kitokių temų imtis negalėjai. Tačiau dėstytojų interesai plėtėsi ir nuo politiškai neutralių pažinimo procesų pereita prie minėtos socialinės psichologijos tyrimų, nors iš pradžių buvo problemų su disertacijų gynimais. Į šią sritį pasuko, pavyzdžiui, Antanas Suslavičius. Jis tyrinėjo akluosius – nuostatas į neįgalius asmenis, jų pačių nuostatas, tai buvo santykinai politiškai neutrali tema, tačiau – jau socialinės psichologijos nagrinėjimo objektas. Buvome vieni pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp kitų respublikų, kurie pradėjome socialinės psichologijos tyrimus.
Šiandien psichologą turbūt pirmiausia įsivaizduojame kaip konsultuojantį specialistą, o ką anais laikais baigęs studijas galėjo dirbti psichologas?
Anuomet veikė paskyrimų sistema – absolventai privalėjo keletą metų atidirbti nurodytoje darbovietėje. Psichologus net kolūkiai darbindavo – buvo madinga turėti „savo“ psichologą: esame darę tyrimus apie melžimo operatorių darbo sąlygas (beje, psichologai ir pasiūlė „melžimo operatorės“ terminą vietoje „melžėjos“, kad oriau skambėtų). Kaip minėjau, pagrindinės buvo inžinerinės ir darbo psichologijos kryptys. Darbo psichologijos specialistai tyrinėjo, pavyzdžiui, kolektyvo psichologinį klimatą: kodėl nesiseka bendrauti tarpusavyje, kodėl kyla kivirčai su vadovu ir pan. Vėliau darbo psichologijai tapus organizacine psichologija, dalis baigusių studentų buvo darbinami įvairių firmų ir įmonių patarėjais, konsultantais.
Inžinerinės psichologijos absolventų dalis ėjo dirbti į įmones, konstravusias aparatūrą, pavyzdžiui, radijo imtuvus, televizorius, virtuvės įrenginius ir pan. Psichologai teikdavo ergonomines rekomendacijas, kaip geriau pritaikyti darbo vietą žmogui, išdėstyti įvairių aparatų rankenėles, mygtukus, kad žmogus iškart pamatytų, sakysime, avarinio signalo mygtuką. Pavyzdžiui, mūsų laboratorijos specialistams teko rengti rekomendacijas poilsio kambarių įrengimui, įvertinti echolokatorių, padedančių orientuotis akliesiems, efektyvumą, vertinti rekomendacijas sklandytuvų pilotų kabinų ar audėjų darbo vietos konstravimui. Atsižvelgti į vadinamąjį žmogiškąjį faktorių tapo ypač svarbu, kai atsirado didelės valdymo sistemos – elektrinės, atominė elektrinė. Visa tai aktualu ir dabar, tik tiek neakcentuojama, nes atsirado daugybė psichologo darbo krypčių.
Kada atsirado individualus konsultavimas?
Gana anksti. Pirmuosius psichologinio konsultavimo kabinetus įsteigėme SPL maždaug 1978 m. Tai buvo penki konsultavimo kabinetai Vilniaus, Šiaulių, , Klaipėdos, Panevėžio ir Kauno aklųjų įmonėse, kuriuose dirbo SPL etatiniai darbuotojai – VU parengti psichologai. Jau 1989 m., kai Lietuvos psichologų sąjunga tapo savarankiška (išstojo iš SSSR psichologų draugijos), konsultavimo paslaugas SPL pradėjo teikti ir eiliniams piliečiams jau VU teritorijoje. 1992 m. buvo formaliai įsteigtas SPL konsultavimo kabinetas, kuris 1994 m. tapo savarankišku VU Filosofijos fakulteto konsultavimo centru, o po kelių transformacijų psichologinių paslaugų funkcijas perėmė dabartinis VU Bendruomenės gerovės skyrius. Beje, visuotinio sovietinio nepritekliaus laikais konsultavimas, be kita ko, teikė galimybę mūsų darbuotojams ir papildomai užsidirbti. Būdavo problemų su apmokėjimu, bet susitvarkydavome – rengdavome sutartis, kad jie dirba papildomas valandas.
Individualaus konsultavimo valandų Psichologai gaudavo psichiatrijos ligoninėse, kuriose vėliau atsirado ir atitinkami etatai. Psichiatrai siųsdavo pacientus pasikonsultuoti pas psichologą – įvertinti asmenybę. Taigi individualaus psichologinio konsultavimo praktika prasidėjo mūsų Universiteto absolventų psichologų iniciatyva.
Nebuvome labai nutolę nuo Vakarų
Kaip keitėsi psichologijos samprata nuo 1969 m. iki dabar?
1969 m. nepradėjome nuo nulio. Iš prieškario Kauno ir Vilniaus Stepono Batoro universitetų paveldėjome gana didelę biblioteką – visų krypčių psichologijos knygų, taip pat – labai gerai įrengtas laboratorijas, kuriose buvo prietaisų skirtingoms psichologinėms funkcijoms tirti – spalvų maišymui ir skyrimui, stereoskopiniam regėjimui, atminčiai, Uznadzės nuostatoms (garsus kartvelų psichologas Dmitri Uznadzė buvo sukūręs nuostatos teoriją. – Aut. past.) ir t. t. Bet dėl betvarkės ir biurokratinių reikalavimų naikinti „neįdarbintus“ prietaisus daugelis tų vertingų (ypač muziejiniu požiūriu) daikčiukų buvo suniokota. Ateina nurašymo laikas (vėlyvas ruduo), atsiranda nurodymas iš centrinės buhalterijos. Vyr. buhalteris kartais net su kirviu tuos daiktus sudaužydavo, kad tik kas nors nepasiimtų. Knygos buvo saugomos Katedroje be rimtos apskaitos – dalį jų „pasiskolino“ darbuotojai ir pirmieji studentai, o buvo labai geros psichologinės literatūros daugiausia vokiečių ir anglų kalbomis.
Universitetas prenumeravo žurnalus – anglų kalba „Psychological Abstracts“, rusų kalba „Referativnyj žurnal“, kuriuose buvo skelbiamos naujausių mokslinių straipsnių, pasirodžiusių pasaulio psichologijos žurnaluose, santraukos. Per metus gaudavome po 12 žurnalų numerių, apimtimi prilygstančių storai knygai. Prie straipsnio santraukos buvo nurodytas autoriaus adresas, galėdavai jam parašyti ir paštu gauti visą straipsnį. Buvo tokia praktika, kad kai publikuoji straipsnį moksliniame žurnale, atspaudžia atskirai dar 30–50 tavo straipsnio kopijų, kurias gali siųsti kitiems. Prisirinkdavome krūvas tų atspaudų. Jei kurių nors cenzūra neleisdavo laisvai atsisiųsti, nueidavome į specialų fondą ir kai ką iš jų gaudavome.
Mes nebuvome atitrūkę, matėme pasaulines tendencijas, pavyzdžiui, mūsų pažinimo psichologijos tyrimai buvo labai artimi Vakarų psichologijai. Antai, docentė Eglė Rimkutė atliko tyrimus su akių judesiais: filmuodavo akių judesius ir tokiu būdu žiūrėdavo, kaip žmogus mato tekstus, vaizdus ir t. t. Aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose tokie tyrimai buvo „ant bangos“: net teorijos buvo sukurtos, kad mes mąstome ne abstrakčiai, bet akimis. Be to, turėjome galimybę važiuoti į Maskvos Lenino ir Užsienio kalbų bibliotekas, kurios kaupdavo praktiškai viso pasaulio žurnalus, mokslinę literatūrą.
Kai atsivėrė sienos, pas mus iš karto pradėjo važiuoti psichologai iš Vakarų, ypač daug sulaukėme lietuvių išeivių. Buvau Psichologų sąjungos prezidentas: iki 1988 m. ji vadinosi Psichologų draugija, 1989 m. Maskvoje paskelbėme, kad atsiskiriame. Beje, vienintelė respublika, kuri tada mus pasveikino, buvo Ukraina, net estų ir latvių psichologai supyko, kad mes skubame. Psichologų sąjungos pagrindas buvo mūsų tuometinis jaunimas – universitete jau buvome išleidę 15 psichologų laidų.
Per mano rankas praėjo turbūt netoli 6 000 psichologų. Dėsčiau ir tuometiniuose Klaipėdos, Šiaulių universitetuose – jie rengė logopedus, specialiuosius pedagogus. Važinėjome į tarptautines konferencijas. Specialiosios psichologijos laboratorija 1990 m. ypatingai glaudžiai pradėjo bendradarbiauti su švedais. Pamenu, 1991 m. prieš pat sausio 11-ąją mėginome atkurti tradiciją – organizavome, regis, 9-ąją konferenciją „Psichologija Baltijos respublikose“. Prieš ir po sausio įvykių nebuvo paprasta išsiųsti svečius namo, švedų kolegos grįžo į gimtinę autobusu per Estiją, nebeskrido per Maskvą. Net su svečiais iš Maskvos ir Gruzijos turėjome didelių problemų.
Mes gana anksti pradėjome keisti studijų programą – tolome nuo plačiai Sovietų Sąjungoje priimtos I. Pavlovo aukštosios nervinės veiklos koncepcijos, palikome tik vieną neurofiziologijos bloką. Atėjo dėstyti naujų žmonių – docentas Feliksas Laugalys skaitė neurofiziologijos paskaitas. Be to, kvietėme dėstytojų iš Medicinos, Gamtos fakultetų, kurį laiką buvo dėstoma neurokibernetika. Plėtojosi patys studijų dalykai ir kryptys, pavyzdžiui, darbo psichologijoje atsirado organizacinei psichologijai skirta dalis, kurioje buvo telkiamasi ne tik į darbo vietos įrengimą, bet ir į pačios veiklos organizavimą, psichologinį klimatą, psichometrinį statusą.
Prasidėjo gilesnė profesinių interesų diferenciacija. Radosi dėstytojų, kurie pasuko klasikinės psichologijos krypčių link – jungistai, froidistai, adleristai, kognityvistai, biheivioristai ir pan. Tos kryptys mums ir anksčiau buvo žinomos, dar iš tarpukario laikų. Tačiau tam, kad tam tikroje srityje ar kryptyje būtų dirbama, kad joje virtų gyvenimas, reikėjo žmonių su konkrečiais interesais. Jie atsirado su jaunų aktyvių dėstytojų atėjimu. Iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo buvo įsteigta Klinikinės psichologijos katedra ir klinikinės psichologijos studijų programa magistrantūros lygmeniu. 1992–1994 m. prasidėjo dar ryškesnė diferenciacija – skleidimasis jau minėtomis atskiromis psichologijos kryptimis.
Iš psichologijos į socialinį darbą ir atgal
Kaip keitėsi Jūsų tyrinėjimai?
Kadangi ilgai dirbau žmonių su negalia srityje, atsiradus dviem studijų pakopoms – bakalauro ir magistro, pasukau į socialinio darbo sritį. 1994 m. prisidėjau steigiant VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedrą, kuriai vadovavau iki 2005 m., kai ją perėmė mano buvęs kolega, dabar akademikas ir profesorius Romas Lazutka. Lygiagrečiai skaičiau paskaitas psichologams, tad atsisveikinęs su Socialinio darbo katedra grįžau į Psichologijos katedrą ir skyriau dėmesį asmenybės tyrimams ir įvertinimo metodikų kūrimui, nes jų poreikis buvo ir iki šiol išlieka labai didelis.
Su kolegomis rengėme standartizuotus asmenybės vertinimo testus, vaikų intelekto tyrimo metodiką WISC-III. Vėliau gavome paramą ir parengėme suaugusiųjų intelekto testus (WAIS-III ir WASI). 1994–1995 m. prasidėjo bendri tarptautiniai projektai (pvz., kalbos sintezatorių šnekos aiškumo įvertinimas). Iš to projekto atliekamų lėšų 1994–1997 m. sukūrėme pirmą programiškai valdomą lietuvių kalbos sintezatorių. Tuo tikslu SPL samdė programuotojus ir lietuvių kalbos specialistus.
Adaptavome asmenybės tyrimo metodiką, kurią sudarę sutartis perėmėme iš Vakarų firmų. Kodėl patys negalėjome visko sukurti? Testavimo metodikų kūrimas yra brangus malonumas, reikalaujantis išmanymo, kompetencijų, žmonių ir didelių lėšų. Lietuva – maža šalis, privačioms firmoms ekonomiškai neapsimoka kurti ir pardavinėti psichologinio testavimo metodikų. Universitete galime tuo užsiimti, tik gavę paramą arba sukaupę lėšų iš kitų projektų. Tačiau pagal šiuolaikines taisykles, tiek Europos fondų, tiek Lietuvos mokslo tarybos lėšų kaupimas ir panaudojimas plėtrai yra neįmanomas.
Sovietų Sąjungoje buvo priimta metodikas ir priemones vogti be jokių teisinių įsipareigojimų. Mes irgi tada taip darėme, nes kitokių galimybių nebuvo, sovietmečiu net sutarčių su užsienio firmomis nebuvo galimybių sudaryti. Tapę nepriklausoma valstybe, mokėmės civilizuotai bendrauti su Vakarais, o dabar „vogti“ vakarietiškus testus ar metodikas draudžia psichologų profesinę veiklą reguliuojantys dokumentai.
Lietuvoje iki šiol trūksta testų asmenybei, atskiroms pažintinėms funkcijoms įvertinti. Sukūrėme vaikų intelekto vertinimo testus, bet tik vaikams nuo 7 metų amžiaus, o juk labai svarbu ištirti vaiko pažintines funkcijas nuo gimimo iki 6 metų: kuo anksčiau yra galimybė nustatyti sutrikimus, tuo lengviau pagelbėti juos įveikiant. Mėginome kurti testus vaikams nuo pusės metukų, buvome gavę metodikas, sudarę sutartis, tačiau viskas kainuoja: ne tik tyrimai, bet ir licencijos. Jeigu norime patys kurti, reikia patirties, žmonių, kurie tyrinėtų tuos dalykus. Tada kaštai dar padidėja. O dabar realiai pradėjus tikrosios įtraukties švietimą, vaiko diferencinio įvertinimo metodikų ypač reikia. Juk reikia nustatyti ne tik sutrikimo pobūdį (pvz., atskirti autizmo spektro sutrikimą nuo ADHD – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo), bet ir jo vidinę sąrangą, kilmės priežastis ir laipsnį.
Ar galėtumėte paaiškinti nespecialistui, kam reikalingi testai? Ar neužtenka, kad žmogus nueitų pas psichologą ir individualiai pasikonsultuotų?
Neužtenka. Pavyzdžiui, disleksija gali turėti dešimtis priežasčių. Problema – vaikas blogai skaito. Pasišnekėjęs su vaiku psichologas nepasakys, kodėl jis blogai skaito. Gali būti akių motorikos problemos, kad vaikas nevaldo smulkiosios motorikos, akys šokinėja. Gali būti, kad smegenys neatpažįsta etalonų („geštaltų“) – užblokuota tai, ką mes vadiname „skaitymo centru“ – raidžių atpažinimo sritimi pakaušio skiltyje. Disleksiją turinčio vaiko smegenų ląstelių tinklai taip organizuoti, kad jie nesugeba nustatyti, kas čia per kalbos ženklas. Skaitomas (matomas) tekstas turi būti išverstas į asmens vidinę kalbą: informacija iš „skaitymo centro“ keliauja į kairiojo pusrutulio smilkinį – „vidinės kalbos centrą“. Jeigu ryšys tarp dviejų centrų užblokuotas, vaikas nesupras, ką skaito, net jei pats skaitymas išoriškai bus sklandus. Gali būti ir kitų priežasčių. Todėl reikia atlikti tyrimus, duoti atlikti vaikui specialius testus, kurie parodys, kaip jis suvokia atskirus objektus, raides, padės pamatuoti akių judesius. Minėjau, kad jau pačioje VU psichologijos studijų pradžioje doc. Eglė Rimkutė atliko tyrimus su akių judesiais ir jau tuomet mėginta kurti atitinkamas metodikas.
Įvairių metodikų reikia labai daug. Tam, kad psichologiškai įvertintum asmenį, kuris turi tam tikrą smegenų sutrikimą, pavyzdžiui, afaziją – kalbos sutrikimą po smegenų traumos, reikėtų apie 200 valandų tyrimų visų funkcijų įvertinimui.
Vilties kultūra ir aukos kultūra
Ką Jūs manote apie dabartinę mūsų žmonių psichologinę būseną? Pavyzdžiui, prieš keliolika metų keliaujant po Vakarų šalis į akis krisdavo net mažuose miesteliuose mirgančios konsultuojančių psichologų iškabos. Dabar ir pas mus yra panašiai.
Žmonių psichologinę būseną vertinu normaliai, tik yra kartų neatitikimas, ypač vyresnės, sakysime, mano kartos ir jaunimo. Kitokios vertybinės orientacijos. Pavyzdžiui, dabartinis jaunimas, atrodo, nebenori auginti vaikų – atideda vėlesniam laikui. Mano supratimu, tai – nesąmonė, nes kuo vėliau gimdo vaikus, tuo daugiau rizikų jų sveikatai. Bet dabar mieliau įsigyjamas šuo, kitas augintinis, praleidžiamas laikas su gyvūnais, užuot tą laiką skyrus vaikų auginimui. Žinoma, čia menkas aspektas, bet skirtumų yra.
Dėl psichologų kabinetų populiarumo: kol neišspręstos ekonominės problemos, žmonės labiau rūpinasi išgyvenimu. O kai prakunta, susimąsto apie gyvenimo prasmę, pradeda gilintis į patirtis, jausmus, vis dažniau prireikia ir dvasinės sveikatos specialisto. Turbūt įvyko ir sąmonės pertvarka, kad tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą. Anksčiau partija, valdžia buvo už visus atsakingos, asmeniškai nelabai galėjai šakotis, išsišokti su savo iniciatyvomis. O dabar tenka atsakomybę už savo gyvenimą prisiimti pačiam. Tačiau visi netampa vadinamaisiais internalais (laikantys save savo gyvenimo kalviais). Po ilgalaikio autoritarinio valdymo liko ir vis dar atsiranda vad. eksternalų, manančių, kad jų likimas priklauso nuo kitų (pvz., valdžios). Kai valdžia neduoda, kiek laukiama, kyla pyktis, nepasitenkinimas. Kiekvieni rinkimai šią taisyklę patvirtina – kaskart atsiranda politinis judėjimas, kuris pasinaudoja ta „piktųjų“ niša.
Ko palinkėtumėte kolegoms psichologijos studijų 55-mečio proga?
Būti laimingais – išsiugdyti savyje vilties kultūros pagrindus. Yra aukõs – mano minėtų eksternalų kultūra. Jos atstovai mano, kad dėl nesėkmingo, o kartais tariamai nesėkmingo asmeninio gyvenimo kalti kiti – vadžia, universitetas ar dar kas nors. Bet viskas priklauso nuo paties žmogaus, ką jis pats sukuria, koks jo įnašas ne tik į bendrą gėrį, bet ir į asmeninį klestėjimą. Laimingiausias žmogus, kuris suvokia, kad jis pats yra savo gyvenimo kalvis ir tos „kalvystės“ teigiamas patirtis gali perduoti ir kitiems. Aš norėčiau, kad dabartiniai studentai, ypač psichologai, būtų ne tik savo gyvenimo kalviai, bet ir diegtų tokios kalvystės – vilties kultūros – pamatus Lietuvoje. Vilties kultūra – tai ne pasyvus geresnio gyvenimo ar atsitiktinių sėkmių laukimas. Tai gebėjimas įprasminti savo ir kitų gyvenimus (tiek sėkmingus, tiek nesėkmingus), suvokti gyvenimo sudėtingumą, priimti sprendimus, už kuriuos pats ir atsakai, nekaltindamas kitų.
Kalbino Beata Baublinskienė