Vienos populiariausių ne tik Vilniaus universitete, bet ir visos Lietuvos mastu psichologijos studijos švenčia 55 metų sukaktį. Jos VU pradėtos vykdyti 1969-aisiais. Sukakties proga VU Filosofijos fakultetas publikuoja pokalbių ciklą su esamais ir buvusiais čia vykdomų psichologijos studijų dėstytojais ir absolventais. Vienas jų – VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto profesorius, habilituotas daktaras Rimantas Želvys, kuris į edukologiją atėjo iš psichologijos ir sako, jog jaučiasi savas tiek psichologų, tiek edukologų „gentyse“.
Video pokalbis: Pokalbiai Psichologijos studijų 55 metų proga. Profesorius habil. dr. Rimantas Želvys
Esate VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto profesorius. Jūsų profesinis kelias glaudžiai susijęs su edukologija, tačiau prasidėjo jis nuo psichologijos studijų, kurias Vilniaus universitete baigėte 1982 m. Prisiminkite tą laiką ir savo studijas.
Pradėsiu nuo atmosferos, kuri buvo, sakyčiau, labai šeimyniška. Kadangi ir dėstytojų, ir studentų buvo mažai, glaudžiai bendradarbiavome, visi vieni kitus pažinojome, tarpusavio santykiai buvo draugiški ir artimi. Mes, psichologai, jautėmės šiek tiek privilegijuoti, palyginus su savo kolegomis iš Istorijos fakulteto (1969–1989 m. psichologijos studijos vyko VU Istorijos fakultete. – Aut. past.). Mus gerokai mažiau spaudė ideologiniai rėmai, studijavome užsienio autorius, kurių darbais daugiausia ir remtasi psichologijoje. Knygos buvo prieinamos Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šia prasme mes jautėmės galbūt šiek tiek laisvesni, įvairiapusiškesni, nes galėjome gauti informaciją iš įvairių šaltinių. Na, ir, žinoma, dėstytojų asmenybės mums darė nemažą įtaką: docentė Eglė Rimkutė, docentas Antanas Suslavičius, tuometinis Psichologijos katedros vedėjas docentas Juvencijus Lapė (1925–2011). Išskirtinė asmenybė buvo profesorius Alfonsas Gučas (1907–1988) – jis buvo jungtis su nepriklausoma Lietuva. Kadangi jis tuo metu buvo gavęs išsilavinimą, jo paskaitos būdavo kitokios. Jis iš anų laikų atsinešė darbo universitete būdą, ir tai buvo dar viena mūsų privilegija, kad jutome nenutrūkstamą giją, siejančią mus su nepriklausomos Lietuvos laikais ir psichologijos mokslu.
Kaip sugalvojote stoti į psichologiją?
Jei atvirai, tai atmetimo būdu. Mokantis mokykloje man neblogai sekėsi matematika, gamtos mokslai, galvojau apie technines specialybes, bet paskutiniais mokymosi metais labiau patraukė humanitariniai, socialiniai dalykai, pradėjau dairytis po šitą sritį. Tačiau socialiniai mokslai buvo daugiau ar mažiau susiję su ideologija. Pagalvojau, istorija bus ideologizuota, žurnalistika – esamos valdžios ruporas, ekonomika skirta kelti socialistinį ūkį, o psichologija mažiau su visu tuo susijusi, nes tyrinėja žmogaus sielą. Galų gale, pasirodė patrauklus pavadinimas, aš tada mažai apie psichologiją žinojau. Bet, kaip sakiau, maniau, kad ji vis tik daugiau yra apie žmogaus vidų, o ne apie įgrisusią socialinę aplinką, kurioje gyvenome.
1988 m. apgynėte psichologijos disertaciją. Kokia tema?
Tema skambėjo taip – „Paauglių ir jaunimo su akcentuotais charakterio bruožais grupinė psichologinė korekcija“. Baigęs universitetą dirbau praktinį darbą: buvau šeimos santykių konsultantas, dirbau psichiatrinėje ligoninėje Vasaros gatvėje, konsultavau profesinio orientavimo centre. Praktinio konsultavimo darbo metu kaip jaunas specialistas dažnai susidurdavau su jaunais žmonėmis, kurie dėl įvairių priežasčių lankėsi ligoninėje arba šeimos konsultacijoje dalyvaudavo kaip šeimos nariai. Pradėjau domėtis, kokios yra jų prastos savijautos priežastys, kokiais charakterio bruožais jie pasižymi, kaip jiems galima padėti. Vienas iš galimų pagalbos būdų – darbas grupėse, kas šiandieninėje psichologijoje yra labai paplitę ir praktikuojama. Atsispirdamas nuo savo praktinės veiklos nusprendžiau, kad visa tai galima būtų paversti ir mokslinio darbo tema.
Lietuvoje tuo metu nebuvo galimybių ginti disertacijos. Man, kaip ir nemažai daliai kitų pradedančių mokslininkų, teko ieškotis galimybių plačiojoje Tarybų Sąjungoje. Tuometinis Leningradas buvo šiek tiek demokratiškesnis miestas, palyginus su Maskva, ten skleidėsi laisvesnė mintis, kuo garsėjo ir V. Bechterevo psichoneurologijos mokslinių tyrimų institutas, kuriame apsigyniau disertaciją.
Pradėjote dėstyti jau atkurtame VU Filosofijos fakultete, nepriklausomoje Lietuvoje. Ar pajutote virsmą?
Į Vilniaus universitetą sugrįžau 1992 m., kai pagrindinis virsmas jau buvo įvykęs. Aš šituos procesus stebėjau labiau iš šalies, ne tiek kaip Vilniaus universiteto darbuotojas, kiek kaip platesnės psichologų bendruomenės narys. Tuomet vyko labai įvairūs, įdomūs ir dinamiški, procesai, Psichologų sąjungoje pradėjo burtis įvairios specialistų grupės: psichoanalitikų, humanistinių psichologų, grupinės terapijos, kuri man buvo artimiausia. Leidome savo laikraštuką „Lietuvos psichologas“, pasirodė gal kokie trys numeriai. Vyko dinamiški pokyčiai, bet procesus pačiame universitete man mažiau teko stebėti. Atėjęs dirbti į universitetą, jau radau pokyčius įvykusius.
Nuo 1995 m. pasukote švietimo vadybos link – baigėte švietimo vadybos mokslus Vulverhemptono universitete (JK). Psichologinis išsilavinimas padėjo šiame kelyje?
Savo ligtolinėje veikloje daug dirbau su mokyklinio amžiaus jaunimu. Po truputį pradėjau skaityti paskaitas tuometiniame Mokytojų tobulinimosi institute bei buvusiame Pedagoginiame universitete. Kitaip sakant, pradėjau po truputį dirbti su mokytojais, kurie moko šio amžiaus paauglius. Kaip įvyko posūkis į švietimo vadybą? Turbūt patraukė tai, kas nauja. Sovietmečiu švietimo vadybos kaip tokios nebuvo ir nereikėjo, įvairių lygių švietimo vadovai, pradedant mokyklų ir baigiant aukštosiomis mokyklomis, savarankiškumo beveik neturėjo. Ugdymo planai buvo tvirtinami Maskvoje, mokyklų organizavimo būdai taip pat buvo nuleisti centrinės valdžios. Ką savarankiškai begalėjai nuveikti? Pagrindinis vadovo privalumas buvo stropiai vykdyti nurodymus.
Paskelbus Nepriklausomybę mokyklos tapo savarankiškos: direktoriai patys turėjo priimti sprendimus, o nei praktinės patirties, nei teorijos nebuvo. Štai tada atėjo metas švietimo vadybai. Tai buvo tokie nearti dirvonai, jog jauną žmogų, kuriam šiek tiek virš trisdešimt, kokiu tada buvau, tokios naujovės įtraukė; nusprendžiau imtis šios srities.
Kuo čia dėta psichologija? Ji labai glaudžiai susijusi. Psichologija yra fundamentalus socialinis mokslas, kuriuo remiasi dauguma taikomųjų krypčių socialinių mokslų – pedagogika, vadyba ir kitos sritys.
Kokie yra sąlyčio taškai tarp psichologijos ir edukologijos?
Kokią ugdymo sritį bepaimtume, ji neišvengiamai remiasi psichologija. Mokymas paremtas psichologine išmokimo teorija, asmenybės brandos mokykloje problematika – asmenybės teorijomis. Jeigu mes kalbėsime apie mokinių socializaciją, ji remiasi socialine psichologija; sąrašą galima tęsti. Kitaip sakant, edukologijoje psichologinė šerdis neišvengiamai egzistuoja.
Net istoriškai psichologijos ir edukologijos ryšys universitete buvo glaudus. Žinome, kad sovietmečiu egzistavo Psichologijos ir pedagogikos katedra. Prieš man pradedant studijuoti katedros jau buvo atsiskyrusios, bet iš dalies ir dėstytojai buvo bendri, ir veiklos persipynusios.
Dabar veikia atskiri institutai – Psichologijos ir Ugdymo mokslų, nes abi šios sritys labai išsiplėtė, atsirado didelė įvairovė. Anais laikais psichologija turėjo vos keletą svarbesnių krypčių, dabar šio mokslo interesų laukas labai išsiplėtė; tą patį galima pasakyti apie edukologiją, kuri išsirutuliojo iš tuometinės pedagogikos.
Kitas dalykas – akademinės gentys paprastai saugo savo teritorijas. Turbūt psichologai yra viena iš tų genčių, kuri savo teritorijų apsaugojimui yra ypač jautri. Psichologai į bet kokius bandymus įsibrauti į jų teritoriją žiūri įtariai. Edukologai šia prasme yra liberalesni, jie įsileidžia ir kitų sričių atstovus, bet psichologai nepraranda budrumo ir saugo savo sienas. Tai turbūt būtų dar viena priežastis, kodėl toksai persipynimas, koks kažkada buvo, mūsų dienomis vargu ar būtų įmanomos. Man atrodo, tai yra gerai. Kiekvienas mokslas turi eiti savo keliu.
Kuriai genčiai save priskiriate?
Aš džiaugiuosi būdamas privilegijuotoje padėtyje, kadangi esu psichologijos srities mokslų daktaras ir edukologijos srities habilituotas daktaras. Vadinasi, mane priima kaip savą ir ten, ir čia, man nereikia įrodinėti savo kredencialų, kad aš irgi kai ką išmanau. Turiu formalius dokumentus, kurie tai įrodo.
Žinoma, ranką prie širdies pridėjęs nedrįsčiau dabar imtis psichologinio konsultavimo, tiek metų nuo jo atitolęs. Taigi pasidrovėčiau brautis į praktinių psichologų daržą. Bet teorinėje srityje jaučiuosi ramiai – savas tarp savų, šia prasme man pasisekė.
Ko palinkėtumėte kolegoms psichologams 55-ojo studijų gimtadienio proga?
Sunku ką nors palinkėti žmonėms, kurie ir taip turi daug. Jie turi aukštą statusą visuomenėje, edukologai, manau, šiek tiek gali tam pavydėti. Psichologai studijuoja labai įdomius mokslus. Net ir tie mano kolegos, kurie baigė ir paskui nutolo nuo psichologijos, visi kaip vienas pripažįsta, kad studijuoti buvo ne tik įdomu, bet tos žinios tikrai praverčia jų tolesniame darbe, nepriklausomai nuo to, kokią sritį jie yra pasirinkę. Psichologai tikrai turi kuo didžiuotis.
Palinkėčiau galbūt tvirtesnio, drąsesnio balso viešojoje erdvėje. Jeigu to tvirto balso mes girdime per mažai, tuščia vieta ilgai nebūna. Tuomet tą vietą užima sielų pseudožinovai, kurie kalba drąsiau, ryžtingiau, kategoriškiau. O psichologai vis tiktai yra ganėtinai santūrūs savo sprendimuose. Aš matyčiau šiokį tokį poreikį drąsesnio, ryžtingesnio balso, tvirčiau laikyti savo pozicijas visuomenėje, pasiremiant savo aukštu statusu ir išsilavinimo lygiu. Iš tiesų didelės reklamos šitoms studijoms nereikia. Visada buvo ir yra norinčiųjų studijuoti psichologiją. Belieka padaryti viską, kad į studijas ir toliau ateitų patys geriausi ir patys talentingiausi.
Kalbino Beata Baublinskienė (VU Filosofijos fakultetas)