Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto tyrėjai kartu su kolegomis iš Ispanijos atliko tyrimą, kurio tikslas – įvertinti Europos Sąjungos šalių švietimo sistemų nelygybę. Tyrimo „Postsocialistinių ir senosios demokratijos ES šalių švietimo sistemų nelygybės vertinimas“ rezultatai parodė, kad siekiant įgyvendinti bendrąją ES švietimo politiką, būtina atsižvelgti į kiekvienos šalies socialinę ir ekonominę situaciją, kuri Europos šalyse gerokai skiriasi. Lietuvoje situacija yra gana gera.
Iš septynių analizuotų ES švietimo politikos tikslų, lyginant juos su faktiniais rezultatais Lietuvoje, didžiausias atotrūkis susijęs su suaugusiųjų dalyvavimu mokymesi bei prastais penkiolikmečių matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų pasiekimais. Kiti rodikliai atitinka šaliai nustatytą tikslą arba net jį viršija. Tai – pakankamai aukštas dalyvavimas ankstyvajame vaikų ugdyme ir priežiūroje, nedidelis anksti iš švietimo sistemos pasitraukusių asmenų skaičius ir gerokai aukštesnis nei nustatyta aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų skaičius.
Visoms ES šalims – bendri švietimo tikslai
Tyrimą vykdžiusi VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto tyrėja dr. Dovilė Stumbrienė sako, kad Europos Sąjungos (ES) švietimo politika pradėta formuoti dar 2000 metais, nuo pat Lisabonos strategijos įgyvendinimo pradžios, o naujausias ES švietimo politikos kryptį nusakantis dokumentas – tai Europos švietimo erdvės strateginė programa, kurią numatyta įgyvendinti iki 2030 metų.
„Vykdant užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo stebėseną, buvo nustatyti bendri visoms šalims siektini tikslai ir sukurta pažangos vertinimo rodiklių sistema, kuri leidžia palyginti ir stebėti šalių progresą, įgyvendinant bendrąją švietimo politiką“, – pasakoja D. Stumbrienė.
Europos švietimo erdvės strateginė programa apima penkis pagrindinius švietimo lygmenis. Pasak mokslininkės, tai – ankstyvasis ugdymas ir priežiūra, mokyklinis ugdymas, aukštasis mokslas, profesinis rengimas ir mokymas, suaugusiųjų mokymasis.
„Tarkime, vienas iš nustatytų tikslų yra, kad aukštąjį išsilavinimą įgytų bent 45 proc. 25–34 metų asmenų iki 2030 metų. Taigi, visos ES narės vykdo bendrą švietimo politiką ir nuo 2021 metų siekia Europos švietimo erdvės strateginės programos įgyvendinimo“, – teigia mokslininkė.
Bendri tikslai ne tik motyvuoja, bet ir kuria spaudimą
Strateginėje programoje nustatyti tikslai yra vienodi visoms ES šalims, tačiau ekonominės ir politinės sąlygos, demografinė, istorinė ir geografinė aplinka, pasak D. Stumbrienės, reikšmingai skiriasi tarp šalių:
„Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Bulgarija, Rumunija, Italija ir Malta, nepasiekė nė vieno nustatyto tikslo. Tuo tarpu kitos šalys, tokios kaip Airija, Estija, Prancūzija ir Švedija, per pirmuosius strateginės programos įgyvendinimo metus (2021–2022) pasiekė 4 ar daugiau tikslų (iš 7 analizuotų). Taigi šioms šalims nustatyti tikslai neteko prasmės dar tik pradedant įgyvendinti strateginę programą“, –skirtingas įvairių šalių situacijas akcentuoja tyrėja. – „Be to, rezultatai rodo, kad stebimi ženklūs skirtumai ne tik tarp šalių, bet ir tarp nustatytų tikslų. Dauguma Europos šalių jau pasiekė palyginti gerus rezultatus ankstyvojo pasitraukimo iš švietimo sistemos ir aukštojo išsilavinimo srityse. Tačiau daugumai Europos šalių vis dar sunku pasiekti, kad ne daugiau nei 15 proc. penkiolikmečių gautų prastus įvertinimus skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse (EBPO PISA tyrime) ir bent 96 proc. vaikų nuo trejų metų amžiaus iki privalomojo pradinio ugdymo pradžios dalyvautų ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros sistemoje.“
Mokslininkė nurodo, kad nustatyti bendri visoms šalims siektini tikslai gali motyvuoti šalis perimti gerąją praktiką iš aukštesnius rezultatus pasiekusių šalių, bet kita vertus, tai sukuria socialinį spaudimą konkuruoti.
Pasak D. Stumbrienės: „Žinoma, šalys galėjo konkuruoti ir anksčiau, tačiau, nustatyti bendri tikslai apibrėžia konkrečias konkuravimo aplinkybes. Tokiu būdu neišvengiamai atsiranda šalių reitingavimas ir skirstymas į „geresnes“ ir „prastesnes“, ir taip sukuriama šalių hierarchija. Taigi, nepriklausomai nuo šalių pradinės situacijos, nustatyti bendri tikslai suskirsto šalis į tas, kurios pasiekė nustatytus tikslus ir kurios jų dar nepasiekė, t. y. „nugalėtojas“ ir „pralaimėtojas“. Politikos požiūriu lyginamasis šalių vertinimas turėtų būti naudojamas ne šalims suskirstyti į „nugalėtojas“ ir „pralaimėtojas“, o nustatyti geriausią praktiką, kuria būtų galima remtis siekiant strateginių tikslų.“
VU mokslininkų modeliui – Europos Komisijos dėmesys
Siekiant sumažinti ryškėjančią nelygybę tarp šalių, mokslininkai savo tyrime pasiūlė lyginamosios analizės modelį, kuris leidžia nustatyti kiekvienai šaliai tinkamą tikslų įgyvendinimo strategiją, atitinkančią jos socioekonominę situaciją.
„Nustatyti tikslai kai kurioms Europos šalims yra pernelyg ambicingi ir sunkiai pasiekiami, todėl tikslinga nustatyti trumpalaikius konkrečioms šalims skirtus tikslus, kurie remiasi šalies esama situacija ir veda link bendrų strateginių tikslų. Duomenimis grįstų tikslų nustatymas gali tapti pagalbine priemone priimant sprendimus, kai kiekvienai šaliai sukuriama jos esamą situaciją atitinkanti tikslų įgyvendinimo strategija“, – sako D. Stumbrienė.
VU mokslininkų pasiūlytas modelis jau susilaukė Europos Komisijos dėmesio, jis buvo pristatytas darbo grupei, atsakingai už politikos strategiją ir vertinimą.
Situacija Lietuvoje ir kitose šalyse
Kokia yra Lietuvos situacija? D. Stumbrienė sako: „Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje didžiausias atotrūkis tarp nustatyto šaliai tikslo ir faktinių rezultatų susijęs su suaugusiųjų dalyvavimu mokymesi – šis rodiklis galėtų būti pagerintas net 17,5 procentinio punkto, atsižvelgiant į Lietuvos situaciją ir nustatytus Europos švietimo tikslus. Taip pat prasti matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų pasiekimai galėtų būti pagerinti apie 10 procentinių punktų. Kiti trys rodikliai atitinka nustatytą šalies tikslą arba jį viršija. Panaši situacija stebima Slovėnijoje ir Portugalijoje.“
Kitose šalyse, anot mokslininkės, situacija yra įvairi: „Kaimyninėje Latvijoje atotrūkis tarp nustatytų šaliai tikslų ir faktinių rezultatų yra prastų matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų pasiekimų srityse. Kiti keturi rodikliai atitinka nustatytą šalies tikslą arba jį viršija. Panaši situacija stebima Danijoje, Švedijoje ir Prancūzijoje. Dvi pastarosios šalys kartu su Estija, Airija ir Nyderlandais priskiriamos efektyviai veikiančioms šalims nustatytų Europos tikslų atžvilgiu. Šios šalys galėtų mažinti atotrūkį tarp faktinių rezultatų ir Europos švietimo tikslų. Tarkime, Estija galėtų pagerinti du rodiklius – ankstyvą vaikų ugdymą ir priežiūrą bei anksti iš švietimo sistemos pasitraukusių asmenų, Airija – prastų matematikos pasiekimų, o Nyderlandai – prastų matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų pasiekimų bei ankstyvo vaikų ugdymo ir priežiūros.“
Tyrimo išvados sako, jog Europos švietimo erdvės strateginės programos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo atskirų šalių pastangų, todėl tikslingiau nustatyti kiekvienai šaliai jos socioekonominę situaciją atitinkančią tikslų įgyvendinimo strategiją, kuri vestų link bendrų strateginių tikslų.
„Tokiu būdu šalys nebūtų reitinguojamos ir matuojamos pagal vieną kurpalį, o turėtų konkrečią tikslų įgyvendinimo kryptį“, – tyrimo išvadas apibendrina Dovilė Stumbrienė.