Vienas pagrindinių Švietimo politikos žinovų Lietuvoje, Vilniaus universiteto profesorius, VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institute veikiančio Švietimo politikos centro vadovas Rimantas Želvys teigia, jog švietimas nėra tokia paprasta sistema, kaip galbūt daugeliui atrodo.
Dėl šios priežasties – supaprastinto įsivaizdavimo ir gerokai sudėtingesnės realybės neatitikimo – priimami klaidingi sprendimai, tampantys nenusisekusiomis reformomis. Visgi moksliniai tyrimai rodo, jog Lietuvos švietimo sistema, palyginti su kitų Europos Sąjungos ir ypač posovietinių šalių švietimo sistemomis, veikia gana neblogai, o neigiamą įvaizdį formuoja ir savamokslių „ekspertų“ pasisakymai, ne visada atitinkantys tikrovę.
Tad ypač svarbu išgirsti tikrų ekspertų balsą. Profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras Rimantas Želvys už darbų ciklą „Švietimo politikos raida Lietuvoje ir užsienio šalyse (2009–2023)“ yra pristatytas 2024 metų Lietuvos mokslo premijai. Jūsų dėmesiui – pokalbis su prof. habil. dr. Rimantu Želviu apie tai, kokį jis mato šių dienų švietimo sistemos vaizdą.
Kalbina Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas
Ką galėtumėte pasakyti apie mūsų švietimo sistemą, ištyrinėjęs ir palyginęs Lietuvos ir užsienio šalių švietimo politikos raidą? Gyvename globaliame pasaulyje: kaip tai veikia Lietuvos švietimą, taip pat – ir aukštąjį mokslą? Kas pas mus yra išskirtinio, kitaip, nei kitur?
Šiandieninė švietimo sistema tapo labai išplėtota ir daugialypė. Manau, kad visuomenė dar ne iki galo yra šiuos pokyčius įsisąmoninusi; vyresnioji karta neretai įsivaizduoja, kad dabartinė švietimo sistema yra panaši į sovietinę. Tačiau sovietinė sistema buvo nepalyginamai paprastesnė ir suprantamesnė: ugdymas buvo unifikuotas, o valdymas – centralizuotas. Nevyko tarptautinis bendradarbiavimas, nebuvo siūloma mokymosi alternatyvų, neegzistavo interneto teikiamos švietimo plėtotės galimybės, tokios kaip tinklaveika ir nuotolinis mokymasis. Daugelį klaidingų švietimo politikos sprendimų galima paaiškinti tuo, kad politikų galvose vis dar įsitvirtinęs supaprastintas švietimo sistemos įvaizdis.
Akivaizdu, kad Lietuvos švietimo sistemą taip pat veikia globalizacijos procesai, kurių dėka visų šalių švietimo sistemos panašėja, todėl kokiais nors išskirtiniais bruožais mūsų sistema nepasižymi. Išsiskiriame nebent tuo, kad Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, vis dar tebėra išlikę kai kurie sovietinio mentaliteto rudimentai, tokie, kaip, pavyzdžiui, įtarumas ir nepasitikėjimas pedagogų bendruomene, skatinantis išlaikyti stiprią švietimo kontrolės sistemą. Ypač paveikus globalizacijai yra aukštasis mokslas. Mūsų studijų programos Bolonijos proceso dėka yra iš esmės suderintos su kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programomis, todėl galima įgyvendinti bendrus akademinius projektus, vykdyti studentų bei dėstytojų mainus.
Vyraujančios tendencijos švietime sietinos su vis labiau įsigalinčia neoliberalizmo ideologija. Švietimo sistemoje diegiami rinkos ir konkurencijos elementai, įsivyravo švietimo kaip paslaugos samprata. Sociokultūrinę paradigmą pamažu keičia ekonominė paradigma, traktuojanti švietimą ne kaip kultūros nešėją, bet kaip darbo rinką aptarnaujančią tarnybą. Ši paradigmų kaita neramina edukologus visame pasaulyje. Kita vertus, tenka pripažinti, kad reikalingas ir ekonominis švietimo sistemų efektyvumo bei našumo vertinimas, kadangi, vykdydami tinkamai neparengtas ir nebūtinas švietimo reformas, vėjais paleidžiame dideles sumas.
Kas apskritai yra švietimo politika?
Švietimo politika – tai kryptinga veikla, siekiant įgyvendinti strateginius švietimo tikslus. Švietimo politika yra orientuota į ilgalaikę perspektyvą, ji turi pasižymėti tikslingumu ir tvarumu. Siekiant švietimo politikos tikslų, švietimo lyderiai inicijuoja ir įgyvendina reformas bei vykdo kitą švietimo sistemai poveikį darančią veiklą.
Švietimo sistemos sėkmės ir nesėkmės veikia socialinę ir kultūrinę raidą
Pakalbėkime apie Jus. Esate pristatytas 2024 metų Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą, skirtą švietimo politikos raidai 2009–2023 metais. Kaip susidomėjote švietimo politika, juk pirmiausia baigėte psichologijos studijas? Kodėl matote prasmę tyrinėti švietimą?
1990 metais mane, trisdešimtmetį psichologijos mokslų daktarą, paskyrė vadovauti tuometiniam Lietuvos mokytojų tobulinimosi institutui. Tuomet ir teko susidurti su vienu iš daugelių tik ką atsikūrusios valstybės švietimui iškilusių iššūkių – formuoti nacionalinę mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo politiką. 1992 metais, atėjęs dirbti į Vilniaus universitetą, švietimo politiką pasirinkau kaip vieną iš mokslinių tyrinėjimų temų. Švietimo politikos tyrinėjimų svarba man atrodo akivaizdi – švietimo sistemos sėkmės ir nesėkmės daro reikšmingą įtaką šalies socialinei ir kultūrinei raidai.
Nereikėtų pamiršti ir finansinio aspekto. 2025 metais vien tik valstybės ir savivaldybių asignavimai švietimui sudarys 4,5 mlrd. eurų. Prie šios sumos dar reikėtų pridėti ES lėšas bei asmenines išlaidas švietimui. Vadinasi, švietimo politikos klaidos brangiai kainuoja ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.
Kurie iš nominuotų straipsnių ir tyrimų Jums atrodo reikšmingiausi? Kodėl?
Reikšmingiausiais laikau kolektyvinius mokslo darbus, kadangi autorių kolektyvas gali įgyvendinti tokios apimties uždavinius, kurių nepajėgus atlikti individualus tyrėjas. Šia prasme norėčiau išskirti dvi kolektyvines monografijas – 2009 m. pasirodžiusį tuometinės VU Edukologijos katedros mokslininkų darbą „Lietuvos švietimo politikos transformacijos“ ir 2022 m. VU matematikų, edukologų ir psichologų parengtą monografiją „(Ne)išmatuojamas švietimo efektyvumas ir našumas“. Pirmojoje monografijoje aptariami per du pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius įvykę švietimo pokyčiai, antrojoje siekiama įvertinti, kaip efektyviai funkcionuoja dabartinė švietimo sistema.
Pseudoekspertai ir tylus profesionalų balsas
Vienoje iš Jūsų su kolegomis parengtų publikacijų „Lietuvos švietimas: efektyvus, našus, kokybiškas ir socialiai teisingas?“ rašote, kad palyginti su kitomis posocialistinėmis Vidurio ir Rytų Europos šalimis Lietuva atrodo gana gerai. Tačiau mūsų visuomenėje vyrauja nepalanki nuomonė apie švietimą. Kodėl taip yra?
Tai, kad Lietuvos švietimas, palyginus su kitomis posocialistinėmis šalimis, funkcionuoja pakankamai efektyviai, rodo tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai. PISA tyrimas (angl. „Programme for International Student Assessment“ – Tarptautinė moksleivių vertinimo programa), skirtas 15-mečių pasiekimams, parodė, kad mus lenkia Estija, Lenkija, Čekija ir Slovėnija. Šiek tiek geriau pasirodo ir Latvija. TIMSS tyrime (angl. „Teaching and Learning International Survey“ – Tarptautinis mokymo ir mokymosi tyrimas), skirtame matematikos ir gamtos mokslų pasiekimams ketvirtoje ir aštuntoje klasėse, kai kuriose srityse mus lenkia tik Lenkija ir Čekija. PIRLS tyrime (angl. „Progress in International Reading Literacy Study“), skirtame kalbiniam raštingumui ketvirtoje klasėje, mus šiek tiek lenkia Kroatija, tačiau Lenkijos ir dažnai švietimo etalonu laikomos Suomijos rezultatai prastesni.
Mums neblogai sekasi užtikrinti švietimo prieinamumą. Pavyzdžiui, net 96 proc. Lietuvos jaunimo realizuoja galimybę įgyti vidurinį išsilavinimą. Pagal šį rodiklį esame antri Europos Sąjungoje. Taigi pagal daugelį rodiklių esame vieni iš pirmaujančių tarp vienuolikos naujųjų Europos Sąjungos šalių. O buvusių sovietinių respublikų rezultatus su Baltijos šalių pasiekimais sunku net palyginti.
Nepalankią nuomonę apie švietimą formuoja nenusisekusios reformos, kurių pastaruoju metu pagausėjo. Prie neigiamo įvaizdžio formavimo prisideda ir mokytojų protestai, signalizuojantys visuomenei, kad švietimo reikalai esą prasti. Šią nuomonę sustiprina ir kritiški savamokslių „ekspertų“ pasisakymai. Žiniasklaidos atstovai juos noriai kviečiasi: neprofesionalų nuomonės būna kritiškesnės ir emocingesnės, todėl patrauklesnės plačiajam klausytojų ratui. Deja, jos toli gražu ne visada atitinka tikrovę.
Kokią įtaką visuomenėje vyraujančių mitų išsklaidymui turi ar gali turėti tyrimai, skirti objektyviam švietimo kokybės vertinimui? Ar šių tyrimų yra pakankamai?
Tyrimų, skirtų švietimo kokybės vertinimui, yra pakankamai. Apart tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų, daug informacijos suteikia brandos egzaminų ir pasiekimų patikrinimų rezultatai, reikia tik mokėti tinkamai juos interpretuoti. Tam, kad šie tyrimai darytų poveikį viešajai nuomonei, turime juos pateikti visiems prieinama ir suprantama forma. Tačiau visuomenės informavimo apie realią švietimo padėtį pastangos kol kas nėra pakankamos.
Bendradarbiavimas su tarptautiniais partneriais tyrimuose yra būtinas
Kaip renkatės mokslinių tyrimų kolegas?
Šiuolaikiniams moksliniams tyrimams būdingas tarptautiškumas ir tarpdiscipliniškumas. Tai ir nulemia potencialų mokslinių tyrimų kolegų ratą. Bendradarbiavimas su tarptautiniais partneriais švietimo politikos tyrimuose yra būtinas, kadangi neįmanoma suprasti nacionalinės švietimo politikos raidos, neatsižvelgiant į tarptautinį kontekstą. Švietimo politika taip pat yra glaudžiai susijusi su socialinio teisingumo užtikrinimu, viešųjų išteklių paskirstymu ir efektyviu jų panaudojimu, todėl būtinas mokslinis bendradarbiavimas su ekonomistais, sociologais, matematinės statistikos ir kitų sričių specialistais.
Kas Jus įkvepia? Ar turite profesinių autoritetų?
Laikui bėgant, profesiniai autoritetai keičiasi. Psichologijos studijų metais tokiu autoritetu buvo Lietuvos psichologijos patriarchas prof. Alfonsas Gučas. Pradėjus gilintis į švietimo politiką, autoritetų teko dairytis užsienyje. Tokiais šiandien laikyčiau Toronto universiteto profesorių Maiklą Fulaną (Michael Fullan) ir Stanfordo universiteto profesorių Martiną Karnojų (Martin Carnoy). Abu jie yra pasaulinio garso švietimo reformų teoretikai.
Kokie tolimesni Jūsų mokslinių tyrimų tikslai, temos, perspektyvos?
Planuoju ir toliau domėtis posocialistinio švietimo raida, kadangi vis labiau pastebima posocialistinių šalių švietimo politikos diferenciacija. Šiuos procesus jau kurį laiką stebiu, dirbdamas tarptautiniu ekspertu posovietinėse šalyse vykdomose švietimo projektuose. Tokios šalys kaip Rusija, Baltarusija ir iš dalies Sakartvelas ėmėsi abejotino „grįžimo į praeitį“ eksperimento, galinčio galutinai išderinti dešimtmečiais globalių tendencijų formuotas šių šalių švietimo sistemas. Kitos šalys yra pakibusios neapibrėžtumo ir laukimo būsenoje: vienos – dėl vykstančio karo (Ukraina), kitos – dėl susilpnėjusios sovietinės imperijos „minkštosios galios“ (Armėnija). Europos Sąjungos šalys privalės dar intensyviau spręsti švietimo efektyvumo problemą, kadangi didėjančios išlaidos gynybai ribos gausesnio švietimo finansavimo galimybes. Lietuvos švietimo politika neabejotinai ir toliau išliks mano dėmesio centre, kadangi prasideda naujas politinis ciklas, žadantis pokyčius, apie kurių mastą kol kas dar sunku spręsti.