Sausio 14-ąją buvo paminėta Pasaulinė logikos diena. Ją 2019 m. paskelbė Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja. Kodėl UNESCO įtraukė logiką į pasauliniu mastu minimų dienų sąrašą – kuo ši filosofijos disciplina bei gebėjimas nuosekliai protauti svarbūs žmonijai?
Atsakyti į šiuos klausimus padės Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto dekano, logikos sritimi besidominčio filosofijos profesoriaus dr. Jono Dagio paskaita „Logikos praeitis ir ateitis. Nuo Aristotelio „Organono“ iki protaujančių mašinų“, kurią jis kaip Metų paskaitą sausio 6 d. skaitė Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kvietimu (https://www.youtube.com/watch?v=3o_anHWmywc).
Prof. Jonas Dagys, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas
Ilgą laiką buvo manoma, kad vienintelė vieta, kurioje vyksta loginės operacijos, yra žmogaus protas. Dabar esame situacijoje, kai ne vien žmogus atlieka logines operacijas: jis deleguoja nemažą dalį jų naštos savo sukurtiems įrankiams. Ką jis laimi, ką pralaimi?
Paskaitos pavadinimas „Logikos praeitis ir ateitis“ slepia du dalykus. Tai logikos, kaip filosofijos disciplinos, istorija ir logikos bendresne prasme kaip disciplinos teikiamo žinojimo, kompetencijų ir jos tyrinėjimo platesnis kultūrinis ir socialinis aktualumas – kam ši disciplina apskritai reikalinga.
Trys mąstymo formos
Logika yra disciplina, kurios dėmesio centre yra tai, ką mes vadiname taisyklingu samprotavimu arba taisyklingu išvedimu: kas iš ko išplaukia, kas iš ko seka. Logika yra filosofijos mokslo šaka, tirianti priimtinus samprotavimo būdus. Umberto Eco viename romane personažo lūpomis yra pasakęs, kad logikos istorija iš tikrųjų yra pastangų apibrėžti kvailumą istorija. Kuriant ribą, kuri turėtų mus apsaugoti nuo kvailumo, reikia apibrėžti, kas yra taisyklingas samprotavimas, racionalus protavimas, sugebėjimas atpažinti, kas iš ko seka.
Kai sakome, kad logika tyrinėja taisyklingo samprotavimo būdą, kalbame apie samprotavimą technine prasme, turėdami omeny, kad samprotavimas yra tokia mąstymo forma, kuria iš prielaidų, remiantis tam tikra taisykle, daroma išvada. Samprotavimas yra struktūra, sudaryta iš teiginių – prielaidų – ir išvados. Logiko tikslas yra išsiaiškinti, koks santykis sieja tuos teiginius, ir kada vienas teiginys suteikia pagrindo kitam teiginiui, o kada – ne.
Yra trys pagrindinės mąstymo formos: sąvokos, teiginiai ir samprotavimai. Samprotavimai sudaryti iš teiginių, teiginiai – iš sąvokų. Ši hierarchinė struktūra dalyvauja visose mąstymo analizėse, kurios gali būti susietos su logine teorija. Bet platesnis klausimas būtų, kaip ir kodėl logika apskritai atsirado.
Logika ir senovės graikų demokratijos poreikis susitarti
Logika atsirado pasaulyje, kuriame žmonės nesutarimus sprendė jėga, psichologine arba fizine prievarta, manipuliatyviais ar autoritetų grįstais keliais. Ji atsirado kaip poreikis spręsti nesutarimus, kurie kyla tarp vieno teiginio, vienos pozicijos, vienos nuomonės ir kito teiginio, kitos pozicijos, kitos nuomonės.
Nėra atsitiktinis dalykas, kad ši disciplina gimė senovės Graikijoje, kurioje atsirado ir filosofija bei Vakarų civilizacijos pagrindas – demokratija. Su senovės graikų poliais siejame demokratinę visuomenę, kurioje valdymas ir sprendimų priėmimas buvo grįstas ne vienvaldiška hierarchija, bet Agora, į kurią sueidavo žmonės, piliečiai ir kartu priimdavo sprendimus. Jiems reikėjo rasti būdą, kaip išvengti klaidingų sprendimų ir kuo konstruktyviau priimti tinkamus sprendimus. Žinoma, graikų demokratija nebuvo ideali – joje dalyvavo tik vyrai, turintys vergų, nedalyvavo moterys ir pan. Tačiau tai buvo platforma, kurioje lygiateisiai veikėjai susirinkdavo diskutuoti. Bėgant laikui ir diskusijoms kaupiantis gyvojoje atmintyje bei atsiradus raštui, užrašytų diskusijų medžiagą galima buvo pradėti sisteminti.
Aristotelis – didysis klasifikuotojas
Aristotelis (384–322 pr. Kr.) buvo tas žmogus, kuris sukūrė pirmąją ir pagrindinę, iki šiol nepaneigtą logikos teoriją. Jis suklasifikavo objektus, idėjas ir pateikė baigtinę kategorijų lentelę. Savo traktate „Apie sofistinius įrodymus“ jis rašė: „Nebuvo taip, kad dalis darbo buvo kruopščiai atlikta anksčiau, o dalis – ne. Iš viso nieko nebuvo... Dedukcijos tema (loginio išvedimo tema. – J. D.) neturėjome visiškai nieko ankstesnio, bet ilgą laiką buvome užimti eksperimentais ir tyrimais.“
Aristotelis susistemino įvairiuose kontekstuose atliekamus samprotavimo veiksmus ir pabandė pateikti pagrindinius principus ir taisykles, kuriais galima būtų vadovautis, norint nustatyti taisyklingą ar netaisyklingą samprotavimą. Kitaip tariant, tokį samprotavimą, kuris būtų paremtas ne kieno nors valia ar noru, bet beveik objektyviai egzistuojančia, nuo jokio žmogaus valios nepriklausoma ir jam nepavaldžia struktūra. Aristotelio metodologinis proveržis buvo formos ir turinio atskyrimas. Kiekviena mintis turi tam tikrą formą ir tam tikrą turinį. Mintys gali būti susijusios struktūriniais ryšiais, kurie gali būti perkeliami iš vienos minties į kitą: keičiantis turiniui, struktūra nebūtinai turi pasikeisti. Vadinasi, galima kalbėti apie struktūrinius ryšius, kurie leidžia abstrahuotis nuo to, apie ką tos mintys yra.
Tai buvo reikšmingas proveržis, nes jis leido vertinti samprotavimo struktūrą, atsiribojant nuo turinio, kuris yra didelis psichologinis dirgiklis. Dažnai, kai samprotaujame apie mums rūpimus dalykus, įsijungia psichologiniai mechanizmai – norai ir pan., neleidžiantys blaiviai įvertinti samprotavimo pagrįstumo.
Aristotelio nuopelnas – išgryninta, universaliai galiojanti samprotavimo forma, nepriklausoma nuo minties turinio. Ar būtų kalbama apie kopūstų rauginimą, mezgimą, ekonominius, politinius procesus – visose srityse formos ir struktūros galioja lygiai taip pat, nes taisyklingumą garantuoja struktūra, o ne turinys.
Logika kaip disciplina yra universali bet kokiai pažinimo sričiai. Matematikoje, muzikoje, politikoje samprotaujama vadovaujantis tais pačiais fundamentaliais principais. Aristotelio proveržio esmė – kad logikos principai yra universalūs, loginiai santykiai vienodai galioja visose srityse.
Logikos principai aptarti Aristotelio loginių traktatų rinkinyje „Organonas“, kurį sudaro septynios knygos. Vienoje iš jų – „Kategorijos“ – Aristotelis to meto sąvokomis akcentuoja formaliuosius santykius tarp objektų ir jų pavadinimų:
„Iš antrinių esmių rūšis daugiau yra esmė negu giminė, nes ji artimesnė pirminei esmei. Jei kas norėtų apibrėžti pirminę esmę, kas ji yra, tai suprantamiau ir tinkamiau ją apibrėžti rūšimi negu gimine.“
Rūšis ir giminė yra apibendrinimo būdai: individą, kad ir koks jis būtų unikalus ir vienintelis, mes galime įvardinti, priskirdami jį tam tikrai kategorijai, pavyzdžiui, kategorijai „šuo“. Galima dar bendriau klasifikuoti: šunys priskiriami gyvūnams.
Aristotelis kalba ir apie santykį tarp objekto ir jo kategorizavimo būdų (arčiau objekto yra siauresnė klasifikacija) bei klasifikacijos hierarchiją – nuo individualių objektų iki vis bendresnių dalykų, kol galiausiai atsiranda apibendrinimo riba. Aristotelis išskyrė 10 kategorijų, kuriomis galime kalbėti apie objektus, jiems priskirdami tam tikrą laiką, padėtį, buvimo vietą ir pan. Viskas, ką mes galvojame apie pasaulį, sukrenta į vieną iš šių dešimties kategorijų.
„Kai kurie S yra P“, arba „kai kurie lietuviai žiūri krepšinį“
Kitas „Organono“ traktatas „Apie aiškinimą“ (gr. „Peri Hermeneias“), žinomas lotynišku pavadinimu „De interpretatione“, kalba apie teiginių struktūrą. Anot Aristotelio, teiginys – toks pasakymas, kai kas nors viena yra sakoma apie vieną dalyką. Sudėtingus teiginius galima išskaidyti iki paprastųjų – vadinamosios „subjekto – predikato“ struktūros. Lietuviškai tai būtų veiksnys ir tarinys, bet logikoje atsiribojame nuo gramatinės struktūros, nes logikai tyrinėja mintį, kuri nebūtinai struktūriškai atitinka gramatinę sakinio struktūrą. Tai – loginis veiksnys ir loginis tarinys.
Kitas svarbus Aristotelio proveržis – principas, kad teiginiai gali būti tik teigiami arba neigiami. Jų teisingumo sąlygų požiūriu visos variacijos yra tik retorinės puošmenos, tačiau patys teiginiai gali būti arba teisingi, arba klaidingi. Tai leidžia susisteminti, sutvarkyti gana sudėtingą įvairių minčių įvairovę ir jas pradėti dėlioti struktūrų pagrindu. Dėl aiškumo reikia turėti kvantifikatorius – kiekybės žodelius, kurie nurodo, ar mes kalbame apie visus, ar apie kai kuriuos. Pavyzdžiui, galime sakyti, kad „visi S yra P“ – „visi lietuviai žiūri krepšinį“. Arba galima pasakyti: „kai kurie S yra P“ – „kai kurie lietuviai žiūri krepšinį“.
Aristotelis išskiria keturis teiginių tipus, iš kurių galima sudaryti loginį kvadratą. Kvadrato vienos ar kitos įstrižainės galuose esantys teiginiai yra laikomi vienas kitą paneigiančiais. Jeigu mes sakome teiginį „visi S yra P“ – „visi lietuviai žiūri krepšinį“, tai teiginys „kai kurie S nėra P“ – „kai kurie nežiūri krepšinio“ jam prieštarauja. Negali būti vienu metu taip, kad visi S yra P – „visi žmonės yra mirtingi“ – ir tuo pat metu – „kai kurie žmonės nėra mirtingi“.
Iš šių teiginių toliau konstruojami silogizmai, t. y., samprotavimai. Silogizmas yra toks kalbėjimas, kai priimant tam tikrus dalykus, kažkas kitas būtinai gaunama iš tų dalykų dėl to, kad jie tokie yra. Pavyzdžiui, chrestomatinis silogizmas yra samprotavimas, kai turime du bendruosius teiginius – prielaidas „visi žmonės yra mirtingi“ ir „visi graikai yra žmonės“, ir iš jų gauname išvadą „visi graikai yra mirtingi“. Struktūra išgrynintai atrodytų taip: „visi B yra C“, „visi A yra B“, „vadinasi, visi A yra C“. Kad ir ką įdėtume vietoje raidžių, visais atvejais, kai struktūra bus išsaugota, mes turėsime taisyklingą samprotavimą, kurio prielaidų teisingumas garantuoją jų išvados teisingumą.
Ar visos katės yra juodos?
Nedidelis pratimas, kurį dažnai duodu įvadinėse paskaitose. Yra dvi prielaidos: „visos katės yra gyvūnai“ ir „kai kurie gyvūnai yra juodi“. Kas nors auditorijoje būtinai pasako kaip išvadą, kad „kai kurios katės yra juodos“. Tai yra intuityvus atsakymas. Tačiau pagalvojus apie šią struktūrą paaiškėja, kad tai yra netaisyklingas samprotavimas. Iš teiginių, kad visos katės yra gyvūnai ir kad kai kurie gyvūnai yra juodi, niekaip neišplaukia mintis, kad kai kurios katės yra juodos. Tai yra pavyzdys, kaip logika mums leidžia pamatyti situacijas, kuriose mūsų turimas žinojimas arba patirtis įsiveržia į vertinimą ir priverčia mus laikyti tam tikrą samprotavimą teisingu tada, kai jis toks nėra, arba padaryti klaidingą išvadą.
Immanuelis Kantas ir „septem artes liberales“
Pernai minėjome trijų šimtų metų jubiliejų nuo Immanuelio Kanto (1724–1804) gimimo. Beje, prieš šimtą metų tuometinė Lietuvos vyriausybė buvo paskelbusi konkursą publikacijai apie Kanto Iietuvišką kilmę ir buvo rasta šiokių tokių jo lietuviškų šaknų.
Kantas savo garsios knygos „Grynojo proto kritika“ antro leidimo pratarmėje apie Aristotelio logiką rašė: „Nuo Aristotelio laikų [logikai] neteko žengti nė žingsnio atgal, jei nenorima pataisymais laikyti kai kurių nereikalingų subtilybių pašalinimo arba aiškesnio išdėstytos medžiagos apibrėžtumo, kuris veikiau susijęs su mokslo elegancija, negu su jo tikrumu. Įsidėmėtina ir tai, kad ji iki šiol negalėjo taip pat žengti nė žingsnio pirmyn ir, sprendžiant iš visko, atrodo uždara ir užbaigta.“
Kantui atrodė, kad Aristotelis pateikė tobulą žinojimo pavyzdį – mokslą, kuris įgavo antikoje išbaigtą pavidalą. Tai yra ir jo privalumas, ir trūkumas.
Jei trumpam grįžtume į viduramžius, universitetinio mokslo sistemoje rastume septynis laisvuosius menus – „septem artes liberales“, kurie buvo laisvojo, ne techninio išsilavinimo pagrindas. Tai – gramatika, dialektika (mūsų dabartiniu supratimu – logika), retorika, muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija. Septyni menai buvo skirstomi į triviumą ir kvadriviumą. Nuo triviumo kilo žodis „trivialu“ – tai, kas savaime suprantama. Taigi nuo triviumo reikėjo pradėti bet kokį mokymąsi: gramatikos, nes turi išmokti kalbą, tada – logikos arba dialektikos ir retorikos, kuri apjungia ir logines, ir gramatines žinias. Viduramžių universitetuose įstoję į laisvųjų menų – filosofijos plačiąja prasme – studijas, žmonės pirmiausia mokėsi gramatikos ir logikos ir tik po to buvo galima pereiti prie dalykinių specifinių disciplinų.
René Descartes’o išsilaisvinimas iš tuščiažodžiavimo
Nuo viduramžių šokime į XVII amžių, kuriame išvysime René Descartes’ą (1596–1650) – reikšmingą figūrą Vakarų filosofijos istorijoje. Jis patyrė scholastinę viduramžišką triviumo struktūroje dėstomą logiką, kuri jau buvo tiek išplėtota ir tapusi tokia gremėzdiška, kad su loginiu protavimu labai mažai teturėjo bendra. Savo veikale „Samprotavimas apie metodą“ jis rašė:
„Būdamas jaunas aš mokiausi logikos iš filosofijos, o iš matematikos – geometrinės analizės ir algebros. Šie trys menai arba mokslai, atrodo, turėjo truputį padėti mano ketinimui, tačiau įsigilinęs, aš pradėjau saugotis logikos, nes pastebėjau, kad silogizmai ir dauguma kitų jos nurodymų, užuot tyrinėjus, leidžia aiškinti tik tai, kas jau žinoma, arba, kaip Lulijaus atveju, tuščiažodžiauti apie tai, ko nežinai. Be abejo, logikoje iš tiesų yra daug tikrų ir gana gerų taisyklių, tačiau čia primaišyta ir daug kitokių – nereikalingų bei kenksmingų. Atskirti jas vienas nuo kitų yra taip pat sunku, kaip visai neapdoroto marmuro luite įžvelgti Dianą ar Minervą. [...] Tai ir buvo priežastis privertusi mane galvoti, jog reikia ieškoti kito metodo, kuris turėdamas visų trijų minėtų mokslų privalumus neturėtų jų trūkumų.“
Descartes’o manymu, scholastinė logika „taip pavergia protą tam tikromis taisyklėmis ir ženklais, kad tampa supainiotu neaiškiu postringavimu ir, užuot buvusi mokslu ir lavinusi protą, tik apsunkina jį“. Jis ragino atmesti ir pamiršti visas perteklines, išvestines taisykles, prirarašytas visiems gyvenimo atvejams, ir susitelkti į kelis bazinius principus, kurie, vadovaujantis sveiku protu, padės sukurti ir išvesti visas kitas smulkesnes taisykles.
Žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, protaujančios mašinos, kurias vadiname dirbtiniu intelektu, kaip tik ir daro tai, ką Descartes’as kritikuoja – jos duoda mums jau žinomus dalykus arba postringauja apie tai, ko nesupranta.
Leibnizo idėjos didžiuosiuose kalbos modeliuose
Kita didžioji Naujųjų laikų racionalistų istorijos figūra yra Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas (1646–1716). Manau, jis šiandien nepaprastai susidomėjęs stebėtų, kas vyksta dirbtinio intelekto tyrimų lauke. Jo idėja – sukurti „mathesis universalis“ – universalaus žinojimo – sistemą. Ją sudarė du aspektai. Leibnizas norėjo sukurti dirbtinę simbolių kalbą – „lingua characteristica“. Ši universali ženklų kalba turėjo žymėti sąvokas ir jas reprezentuoti taip, kad jas suprastų skaitytojai nepriklausomai nuo jų gimtosios kalbos. Jis naudojo skaičius ir kai kuriuos matematinius ženklus (pliusai, minusai ir jų kombinacijos). Kitas aspektas – „calculus ratiotinator“ – racionalumo skaičiavimas. Jį sudaro simbolių ir manipuliavimo jais taisyklių rinkinys, kurio pagalba galima išvesti naujas tiesas arba patikrinti siūlomas hipotezes, įvertinti, ar teiginiai turi pakankamą pagrindą.
Didingas Leibnitzo sumanymas nebuvo įgyvendintas, bet jo idėja atsikartoja šiandienos neuroninių tinklų dirbtinio intelekto sprendimuose ir didžiuosiuose kalbos modeliuose. Tai technologiškai kuriami ir pačių mašinų apskaičiuojami vektoriai, kurie sudaryti iš daugybės skaičių. Šios skaičių sekos susiejamos su kiekviena sąvoka, tad jas galima matematiškai apdoroti – sudėti, atimti ir aptikti jų tarpusavio ryšius pagal tai, kaip jos dėliojamos tekstuose. Aritmetinės operacijos su vektoriais leidžia pamatyti sąvokinius ryšius, kuriuos Leibnitzas buvo idėjiškai užčiuopęs, bet neturėjo priemonių jų realizuoti. Pavyzdžiui, nuo žodžio „karalius“ atėmus vektorių, kuris priskiriamas žodžiui „vyras“, ir pridėjus žodžio „moteris“ vektorių, gauname žodžio „karalienė“ vektorių. Šitą informaciją galima ištraukti iš statistinio tekstyno apdorojimo, Leibnitzas bandė tą patį pasiekti per sąvokų analizę.
Iki jo mirties joks Leibnitzo logikos tekstas nebuvo paskelbtas, o galiausiai jis dienoraštyje įrašė tokią frazę: „Post totas logicas nondum Logica qualem desidero scriptum est“ („Po visų šitų logikų, kurias bandžiau užrašyti, nei viena Logika, kurią norėjau užrašyti, nebuvo parašyta“). Jis buvo nusivylęs, nes nerealizavo savo grandiozinio sumanymo, tačiau tai, ką jis padarė pakeliui, buvo labai reikšminga logikos raidoje.
George’o Boole’io žingsnis iš žmogiškojo proto teritorijos
XIX amžiuje britų matematikas George Boole’is (1815–1864) įvykdė svarbią konceptualią slinktį Aristotelio formos ir turinio atskyrime. Jis sukūrė vadinamąją matematinę logikos analizę – tai visiškai nauja mąstymo vienetų, lemiančių samprotavimo pagrįstumą ar nepagrįstumą, koncepcija. Pasak Boole’io, įmanoma sukurti algebrą esiniams (t. y., objektams), kurie nėra skaičiai. Tai būtų abstrakčių principų skaičiavimo sistema, kurioje interpretacija (turinys) nėra esminė. Šioje sampratoje girdime Aristotelio idėjos aidą, kad yra forma ir yra turinys, ir nuo turinio (t. y., interpretacijos, ką reiškia tie simboliai) nieko nepriklauso. Svarbiausia yra struktūra – simbolių jungimo būdai.
Boole’io žingsnio svarba yra ta, kad jis padaro įmanomas atlikti logines operacijas iki interpretavimo, t. y., iki supratimo, ką tu darai. Tai pirmas logikos žingsnis, metaforiškai kalbant, vedantis iš žmogiškojo proto teritorijos – iki tol loginėms operacijoms galiojo supratimo reikalavimas, dabar jis nėra būtina sąlyga. Tai yra prielaida logines operacijas atlikti mašinoms, mechanizuoti mąstymą.
Boole’io pažiūras lėmė jo epocha ir aplinka – jis gyveno XIX a. Britanijoje, mašinų industrinės revoliucijos laikais, kai ir į žmogų buvo žvelgiama kaip į sudėtingą mašiną.
Alanas Turingas ir protaujančios mašinos
XX amžiuje britų matematikas ir logikas Alanas Turingas (1912–1954) spręsdamas matematines logikos problemas sukuria vadinamosios Turingo mašinos idėją – kompiuterio prototipą. Iš pradžių tai buvo tik idealus modelis mintiniam eksperimentui, bet galiausiai jis atsirado ir realybėje.
1950 metų spalį Turingas paskelbia straipsnį „Computing Machinery and Intelligence“ psichologijos ir filosofijos žurnale „Mind“. Tai buvo vienas iš pirmųjų tekstų, kuriuose rimtai svarstyta ir bandyta atsakyti į klausimą, ar mašinos gali mąstyti („Can machines think?“). Turingas rašė, kad iki 2000 metų tai bus įmanoma. Jis pasiūlė kriterijų, vadinamąjį Turingo testą, kurio idėją pasiskolino iš Viktorijos laikų salonų žaidimo. Yra trys žaidėjai – vyras, moteris ir teisėjas arba publika. Vyras ir moteris pasislepia atskirose patalpose, rašteliais jiems užduodami klausimai, atsakymais į kuriuos kiekvienas bando įtikinti, kad yra moteris. Turingas pritaikė žaidimą taip, kad vienas iš žaidėjų yra mašina, o kitas – žmogus. Kai vertintojas nebepajėgia atskirti, kuris yra kuris, mašina praeina Turingo testą ir turi būti pripažinta kaip mąstanti. Mašinos šitą testą jau seniai praėjo – sėkmingai internalizavo mūsų natūralioje kalboje naudojamus samprotavimus, nors su loginiais samprotavimais dar nėra taip paprasta. Bet kaip tik prieš Kalėdas du besivaržantys gigantai „OpenAI“ ir „Google“ paskelbė, kad jau turi patobulintus modelius, kurie gerokai pagerina pajėgumus spręsti loginius ir matematinius uždavinius, jie turi integruotą samprotavimo gebėjimą. Kaštai yra nepaprastai dideli, bet tai šiuo atveju yra mažiau svarbu nei galimybės.
Taigi atsiduriame situacijoje, kurioje galima galvoti apie logikos ateitį.
Kas toliau?
Visi nuo Aristotelio iki Turingo su logika dirbę mąstytojai buvo skatinami noro geriau suprasti, kaip žmogus mąsto ir kaip turėtų mąstyti. Suprasti, kas mes esame. Net į savo rūšies pavadinimą esame įrašę „homo sapiens“ – mąstantis, protaujantis žmogus, protaujanti rūšis. O dabar po truputį kyla klausimas, ar mes vis dar tebesitapatiname su šiuo apibrėžimu, su tokia savo savastimi?
Racionalumas ir racionalus mąstymas yra įgūdis, kurį išlaviname. Jis turi tam tikrų natūralių aspektų ir prielaidų, bet paskui jis yra lavinamas su sociumo pagalba, pasitelkiant ugdymo sistemas. Šis įgūdis turi būti praktikuojamas. Nepraktikuojamas jis atbunka, atrofuojasi. Turime daug pavyzdžių, kaip įgūdžiai, kuriuos galime deleguoti mašinoms, po truputį nyksta.
Gali atrodyti, kad kalbu kaip žmogus, kuris, tarkime, visą gyvenimą mokė skalbimo rankomis, bet staiga atsiradus automatinėms skalbimo mašinoms, jo įgūdžiai pasidarė neberelevantiški šiuolaikiniame pasaulyje, tapo nebereikalingi. Arba žmogus, kuris vairavo arba mokė vairuoti, bet štai atsirado autonomiški automobliai. Savivertė labai smarkiai susvyruoja. Tokiam žmogui pasaulis griūva, jam reikia ieškoti kitų tapatybių, persikvalifikuoti. Bet kai mes kalbame apie logiką, kyla klausimas – kur persikvalifikuoti? Kas bus toliau, jei mes atiduodame loginį mąstymą mašinoms, kurios pajėgios jo imtis už mus, ir mes nejučia perduodame labai didelę dalį to, ką patys darome palaikydami savo gebėjimą? Nuolatos atlikdami tam tikras logines operacijas, mes palaikome šį įgūdį. Klausimas atviras: kas toliau?
Logika nuo pat pradžių buvo tapusi tam tikru standartu – kaip spręsti ginčus, kaip spręsti nesutarimus, kaip spręsti problemą atrandant pakankamą pagrindą sprendimui, kuris leistų tą sprendimą padaryti intersubjektyvų, padaryti jį suprantamu sau pačiam ir suprantamu kitiems. Logika kaip bendras laukas, kuriame galime kažko ieškoti ir dėl ko nors sutarti.
Dabar visa tai veikiausiai taps intelektinės istorijos paveldu. Dalyku, kurį puoselės privilegijuota entuziastų mažuma. O žmonių rūšies dauguma, ko gero, nukryps kažkur kitur. Panašiai kaip su klasikine muzika, atliekama gyvais instrumentais. Arba kaip su ranka rašomai ilgais kelių puslapių laiškais. Tai žanras, kuris nunyko keičiantis aplinkybėms. Technologiniai komunikacinės sistemos pokyčiai panaikino aplinkybes, kuriose buvo prasminga rašyti ilgus laiškus, kurie, tarpe kitko, reikalavo tam tikrų loginių įgūdžių praktikavimo, nes reikėjo apgalvoti struktūrą, atsirinkti ką sudėti, kokia tvarka. Dabar daugelis esame pripratę informaciją gauti visiškai nestruktūruotą. Iš bibliotekų jau išmetėme sisteminius katalogus, nes duomenų jau nebereikia sisteminti, juos galima surasti per automatizuotą paiešką. Mes vis rečiau turime grupuoti duomenis ar objektus. Mes namuose neturime garso įrašų ar knygų kolekcijų, kurias reikėtų kaip nors rūšiuoti. Nes visa informacija yra prieinama daug paprasčiau. Nereikia sistemingai surūšiuoti knygų lentynos, kad būtų galima efektyviai surasti informacijos ar žinių fragmentą. Be to, kam turėti knygas namuose? Jei turi tris knygas, nereikia didelių katalogų ar rūšiavimo įgūdžių.
Pažaiskime šachmatais
Esama pagrindo rizikai ir šiokiam tokiam pesimizmui. Ką tik praėjo šventės – sveikinimų ir šventimų laikas, reikalavęs įvairių, kartais tikrai sudėtingų sprendimų. Antai, tinkamai suformuluoti sveikinimą yra nelengvas darbas. Nėra taip jau paprasta surinkti rišlų sakinį, kuris būtų tinkamas tam tikrame kontekste tam tikra proga. Tai reikalauja įgūdžio, pasiekiamo sunkiu darbu. Ir štai tą sunkų darbą mums pasiruošusios palengvinti mašinos. Mes galime pasinaudoti dirbtiniu intelektu ir nevargti. Taip pat su klausimais, ką ir kaip pagaminti šventiniam stalui, kokią muziką paleisti susirinkus svečiams. Visi sprendimai yra paruošti, mums nebereikia vargintis. Gali net atrodyti – tai juk puiku. Kur čia ta rizika, kur pesimizmas? Pesimistiška yra tai, kad deleguodamas sprendimus technologijoms žmogus ilgainiui atsisako galimybės palaikyti ar tobulinti savo įgūdžius. Tobulėjant dirbtinio intelekto įrankiams ir plintant jų naudojimui, galime atsidurti situacijoje, kai liks vis mažiau progų tobulinti savuosius intelektinius įgūdžius. Yra rizika, jog po dešimties metų OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, angl. „Organisation for Economic Co-operation and Development“. – Red.) tiriami ir matuojami suaugusiųjų raštingumo ir samprotavimo gebėjimai gali dar labiau nukristi, nei nukrito per paskutinius dešimt metų.
Bet užbaigti paskaitą norėčiau optimistine alegorija – mintiniu eksperimentu. Įsivaizduokime bendruomenę žmonių, kurie bendrauja žaisdami šachmatais. Tai yra jų bendrabūvio būdas. Įsivaizduokite, kad žaidimas šachmatais yra tik alegorija viso kito – atviručių ir laiškų siuntimoarba kitokio dėmesio rodymo kitam, politinių sprendimų priėmimo ir pan. Šiems žmonėms bežaidžiant šachmatais tam tikru metu atsiranda prietaisai, kurie gali padėti žaisti efektyviau. Ilgainiui žmonėms pasidaro nebeįdomu, nes jie supranta, kad mašinos gali žaisti ir be jų. Žmonėmsnereikia dalyvauti. Galima sujungti prietaisus – kompiuterius ar telefonus – ir tegu jie žaidžia patys. Žmonės tame procese pasidaro visiškai nereikalingi. Ką jiems tada veikti? Manau, kad galima išsitraukti šachmatų lentą ir žaisti patiems, be mašinų pagalbos. Jei būsime pakankamai laisvi ir pakankamai geranoriški (ar taip bus – kitas sudėtingas klausimas), turėsime galimybę vėl iš naujo atrasti logiką, t. y., atrasti būdus patiems priimti sprendimus, būdus juos pagrįsti ir būdus jais dalintis.
Ačiū už dėmesį ir linkiu šviesios ateities.