Sausio 24 d. švenčiame Tarptautinę švietimo dieną. Sveikiname mokytojus, dėstytojus ir visus švietime besidarbuojančius! Ta proga siūlome pokalbį su Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete (VU FsF) veikiančio Ugdymo mokslų instituto tyrėju ir dėstytoju dr. Jogaila Vaitekaičiu.
Tyrimai rodo, kad Lietuvoje virš 60 proc. mokinių namų darbus atlieka su dirbtinio intelekto pagalba. Ar pokalbių robotai („ChatGPT“) pakeis mokytojus? Kokias mokyklas matysime Lietuvoje 2050 metais? Kaip mokinių skirstymas klasėmis užprogramuoja visuomenės sanklodą? Kodėl verta „neatiduoti“ dirbtiniam intelektui vaikų rašinių taisymo ir kokie pedagoginiai metodai padeda jį „įkalbėti“ daryti tai, ko reikia?
Vaizdo įrašas: Švietimo horizontai. Pokalbis su dr. Jogaila Vaitekaičiu
Esate ne tik mokslininkas, dėstytojas, bet dirbote ir mokytoju. Koks buvo Jūsų kelias į pedagogiką?
Pirmiausia tapau mokytoju – beveik atsitiktinai. Mano siekiamybė baigiant mokyklą buvo Karo akademija. Buvau aktyvus Šaulių sąjungos narys, tarnavau savanorių pajėgose, tikslingai siekiau tapti karininku. Stojau į Karo akademiją, bet po kelių savaičių gavau atsakymą: ačiū, bandykite kitais metais. Man buvo šokas – neturėjau plano B. Ir tiek užtempiau gumą, kad liko tik vadinamasis antras turas stoti ten, kur liko laisvų vietų. Dėl širdies reikalų būtinai turėjau iškeliauti iš savo gimtojo miesto, Šiaulių, Pietinio rajono, į Vilnių. Atsirado laisva vieta tuometiniame Pedagoginiame universitete: pavyko įstoti ir mano galva tiesiog susprogo – visiškai pasikeitė pasaulėžiūra. Pradėjau krimsti klasikinę pasaulinę literatūrą, nuo antikos iki postmodernistų, skaičiau, nagrinėjau. Atsimenu, visada buvau su knyga rankose – laukiant stotelėje, važiuojant autobusu. Savo filologinėse studijose perskaičiau labai daug literatūros ir vėliau džiaugiausi, kad neįstojau į Karo akademiją, tapau aktyvus politiškai ir visuomeniškai.
Pabaigęs studijas su savo CV pradėjau vaikščioti po Vilniaus mokyklas ir siūlytis įsidarbinti, bet tai buvo 2008 metai, ekonominė krizė. Mokyklose visos darbo vietos buvo užimtos. Apėjau gal dvidešimt mokyklų, kol paskutinėje man pasakė, galbūt vienas mokytojas eis į pensiją – paskambino prieš pat rugsėjį.
Dirbdamas mokykloje paraleliai dalyvavau Naujosios kairės renginiuose, kritinės teorijos skaitymo seminaruose, turėjau, pavadinkime, aktyvistinį požiūrį į visuomenę, kad ją reikia taisyti, kad joje daug problemų, su kuriomis labai banaliai susiduri pradėjęs gyventi savarankiškai. Pamatai, kiek kainuoja makaronai, ir susimąstai, kodėl ekonomika, visas mūsų sociumas veikia taip, kad makaronai tiek kainuoja; galų gale, pradėjau skaičiuoti, kiek man iš mokytojo algos reikės taupyti, kad nusipirkčiau butą (suskaičiavau, kad 40 metų). Mano pilietiškumas, domėjimasis visuomeniniais reikalais augo, ir mokyklą pradėjau matyti kaip vietą, kurioje dedami fundamentalūs mokinių santykio su aplinka, visuomene ir pasauliu pagrindai.
Nepatogių klausimų kėlimas mokytojui neretoje klasėje yra tabu: mokytojo kvestionuoti negalima. O aš mačiau tai kaip vieną iš priežasčių, kodėl visuomenėje yra tiek problemų. Skatindavau savo auklėtinius kvestionuoti, nesutikti, argumentuotai prieštarauti. Atsimenu, auklėtiniai sako: auklėtojau, mūsų mokytoja kramto gumą, o mums neleidžia. Klausiu, kokie jos argumentai – kodėl neleidžia? Sako: neleidžia, nes mums trukdys kalbėti. O tai užsienio kalbos pamoka, kalbėjimas svarbus. Sakau, jei ji kramto ir kalba, tai ir jūs galite kramtyti. Stengdavausi palaikyti mokinius, advokatauti ir parodyti jiems tam tikrus neteisingumus, kvestionuoti autoritetą. Man atrodė, kad mokykloje vyksta svarbūs procesai, kuriuos galima veikti – buvo milžiniškas prasmės jausmas.
Mokinių suskirstymas klasėse ir visuomenės sankloda
Kodėl jau būdamas mokytojas nutarėte stoti į edukologijos magistrantūrą?
Ilgainiui pajutau, kad man seklu ugdymo turinio prasme, pritrūko teorijos, norėjau giliau suprasti ugdymo procesą. Pradėjau dairytis magistrantūros studijų – pasižvalgiau po universitetus ir pasirinkau Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą, tuometinės Edukologijos katedros magistrantūrą. Pradėjau gilintis į tarptautinius mokinių pasiekimų tyrimus, tarp jų – ir skandalingąjį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) penkiolikmečių pasiekimų tyrimą PISA (angl. „Programme for International Student Assessment“, liet. Tarptautinė moksleivių vertinimo programa). Šio tyrimo inspiruotas netgi atsirado toks posakis „PISA šokas“, o EBPO akademikų pradėta vadinti naująja švietimo ministerija, nes ji užduoda toną, koks turėtų būti švietimas. Nemažai daliai Europos šalių teko daryti milžiniškas reformas, kad pagerintų penkiolikmečių pasiekimus pagal EBPO reikalavimus.
Tuomet kyla politinių klausimų: ar teisinga, kad užsienio organizacijos, kad ir garbingos, užduoda toną nacionalinėms valstybėms; kas turėtų tarti paskutinį žodį dėl ugdymo turinio, metodų ir pan. Šių klausimų analizės ėmiausi atsiraitojęs rankoves. Ugdymo filosofijos kursas pas profesorę dr. Liliją Duoblienę man leido į švietimą pažvelgti dar giliau, ne tik per efektyvių metodų pagerinti mokinių rezultatus prizmę, bet ir keliant platesnius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl autokratinės diktatūros pirmiausia paveikia švietimą ir ugdymo turinį; kodėl tarybinis žmogus buvo formuojamas visų pirmą mokykloje; kodėl nacistinėje Vokietijoje taip greitai išplito nacizmas. Mokykla čia vaidina svarbų vaidmenį.
Magistrantūra atveria švietimo prasmės plotį ir nušviečia ugdymo tikslus, kurie neišvengiamai būna ideologizuoti. Manau, kad Lietuvoje mokytojams magistro laipsnis turėtų būti privalomas. Aš, būdamas mokytoju be magistro laipsnio ir jį įgijęs, visiškai kitaip žiūrėjau į ugdymo procesą. Iki tol turėjau nuojautų, bet magistrantūroje jas konceptualizavau moksliškai. Pavyzdžiui, mokinių skirstymas klasėmis pagal gabumus (pvz., 5A – pirmūnai, 5B – vidutiniokai, 5C – visi kiti), homogeniškų arba heterogeniškų grupių sudarymas gali turėti įtakos visuomenės sanklodai, ar ji bus demokratiška. Magistrantūroje pradedi suvokti, kaip vyksta stratifikacija, izoliacija, kaip vėliau socialinis, ekonominis, kultūrinis kapitalas akumuliuojasi galbūt tos 5A klasės mokinių rankose, o jie ir nemato mokinių iš 5C. Jie su jais tik prasilenkia. Kokia iš to yra nauda, o galbūt žala valstybei, ir iš kokios perspektyvos žiūrint: iš konservatoriškos perspektyvos vienokia klasių formavimo tvarka yra teisingesnė, iš gerovės valstybės socialdemokratinės perspektyvos teisingesnė kitokia klasių sudarymo filosofija.
Mokytojui labai patogu dirbti, kai mokiniai segreguoti pagal pasiekimus. Bet pažvelgus per sociologijos prizmę, o švietimo sociologija yra magistrantūros dalis, supranti, kad šitaip vyksta socialinė reprodukcija. Tėveliai iš aukštesnio socialinio, ekonominio, kultūrinio konteksto nori, kad jų vaikai mokytųsi su panašių šeimų vaikais. Tą pačią mokyklą, bet ne tą pačią klasę gali lankyti ir kiti vaikai, dažnai tai išsiskyrusių, turinčių ekonominių sunkumų tėvų vaikai iš žemesnio socialinio, ekonominio, kultūrinio konteksto, gyvenantys prastesniuose rajonuose, kur pigesnis nekilnojamas turtas. Jie sugrupuojami, išrūšiuojami į skirtingas klases.
Mokytojai su tuo sutinka, nes jiems šitaip lengviau dirbti. Bet čia ir yra mokytojo išsilavinimo prasmė: kiek jis toli mato. Ar mokytojui svarbiau, kad būtų lengviau dirbti ir jis galėtų paruošti daugiau šimtukininkų, ar jis žiūri plačiau, ką tai duoda Lietuvai, mūsų sociumui, darnumui, socialinio demokratinio audinio stiprumui, kuris pastaruoju metu trūkinėja, bet tai nėra susiję tik su blogais politikais. Aš manau, kad visiems Lietuvos mokytojams būtina matyti tuos procesus, reflektuoti juos ir tada jau sąmoningai apsispręsti, kad, sakykime, aš esu už meritokratiją ir tuomet man reikia mokinių segregacijos ir izoliacijos. Arba atvirkščiai, sakysiu, kad mano vertybės yra kitokios ir nesutiksiu su esama tvarka. Kita vertus, mokytojų profsąjunga viena iš nedaugelio Lietuvoje iš tikrųjų veikia ir okupuoja ministerijas. Mokytojuose slypi milžiniškas potencialas, kurį dar labiau atskleistų procesų matymas per teorijos prizmę, kurios, beje, labai ilgą laiką – visą sovietmetį – Lietuvoje nebuvo. Mes tik dabar pradedame krapštyti pedagogikoje ir edukacijoje kritinę teoriją, skirtingas filosofijas. Buvo viena filosofija, vienas teisingas matymas ir niekas nekėlė klausimų. Dabar galime matyti skirtingas pliuralistines perspektyvas. Visgi atsiremiant į strateginius valstybės dokumentus, norime būti gerovės valstybe, kurioje demokratija yra įgalinta, o tam reikia lygybės ir mokykloje, ir visuomenėje.
Ateities mokyklos – nuo techno-feodalizmo iki eko-sąmoningumo
Kartu su kolegomis išleidote knygą „Lietuvos mokyklos ateitys klaidžiojant antropocene“, kurioje pateikėte galimus Lietuvos mokyklos scenarijus 2050 metais. Kokia mūsų laukia ateitis?
Ateities scenarijų tikslas nėra numatyti ar prognozuoti ateitį, veikiau – į diskursą įvesti naujų perspektyvų matymą, kad sprendimų priėmėjai matytų platų spektrą. Šiai studijai vadovavo profesorė Duoblienė.
Vienas iš scenarijų – ekorūpos mokykla, kurios esminis tarpdisciplininis jungiamasis stuburas yra ekologinė paradigma. Ugdymo turinyje integruoti tarpdisciplininiai dalykai, grindžiami eko-sąmoningumu. Šalia socialinio teisingumo įvedama eko-teisingumo dimensija. Mokiniai dalyvauja pilietinio mokslo praktikose, bendradarbiauja su universitetu, tyrinėja savo aplinką ir iš esmės kuria mokslines žinias apie aplinkodairą, aplinkosaugą, gilinasi į darnumą ir tvarumą, integruojami ir tarpkultūriškai įgalinami pabėgėlių vaikai. Mokyklos tampa savotiškais krizių valdymo centrais, iš kurių sklinda gerosios praktikos. Tai toks, sakyčiau, optimistinis vaizdas, nors iššūkių yra daug, ir ekologinių, ir geopolitinių.
Antras scenarijus būtų atskirčių mokykla. Tai iki ekstremumo susiskaldžiusi socialinės ir ekonominės atskirties mokykla – skirtingos sistemos skirtingoms žmonių kastoms. Viena vertus, elitinės privačios mokyklos, kur ugdymas vyksta gyvai: mažos klasės, aukščiausios kvalifikacijos mokytojai. Kita vertus, mokyklos žemo socialinio ekonominio kultūrinio konteksto mokiniams, pabėgėliams ir imigrantams, su perpildytomis klasėmis, kur gyvi užsiėmimai yra prabanga. Mokymas vyksta nuotoliu, nes taip pigiau ir patogiau. Tokia švietimo sistema pasižymi gan niūria vizija, bet mūsų apklausti ekspertai ją numato. Savotiškas iki maksimumo užaštrintas negatyvus dabartinės sistemos paveikslas.
Dar vienas matymo kampas yra mokykla rinkai. Jeigu ekorūpos mokykla – dėl planetos, atskirčių mokykla – dėl saviškių grupės, mokykla rinkai būtų dėl kapitalo – ji labai glaudžiai ir darniai bendradarbiauja su įmonėmis ir korporacijomis. Galima sakyti, tai mokykla po korporacijų sparnu. Čia ugdymo turinį diktuoja firmų žmogiškųjų išteklių departamentai, nes reikia konkrečių specialybių darbuotojų. Čia svarbūs akademiniai pasiekimai, bet svarbiausi yra praktiniai įgūdžiai. Tai utilitaristinis instrumentalistinis požiūris į švietimą. Mokykloje vyksta mokinių išrūšiavimas į tuos, kurie gali kurti didelę pridėtinę vertę, ir tuos, kurie gali kurti vidutinę arba mažą pridėtinę vertę. Mokykla dirba su pirmaisiais, jiems skiriami analogiškai meritokratiškai didžiausi švietimo ištekliai, daugiausia praktikos valandų, o visiems likusiems – daugiau teorijos, nuotolio, jie nukreipiami į ekonomikos kryptis, kuriančias mažiau pridėtinės vertės. Čia klesti tikslieji, gamtos, vadinamieji STEAM mokslai (angl. „Science, Technology, Engineering, Arts, and Mathematics“, liet. gamtos mokslai, technologijos, inžinerija, menai ir matematika). Mokykla čia iš esmės grįžta prie savo ištakų, nes, kaip mes žinome, masinis mokyklinimas prasidėjo su fabrikų atsiradimu ir poreikiu juos aprūpinti minimaliai raštinga darbo jėga. Mokyklos rinkai vizijoje mokykla sugrįžta į ekstremalų techno-feodalizmą su instrumentine funkcija – aprūpinti darbuotojais darbo rinką.
Ir ketvirtoji vizija – individualių prasmių mokykla. Joje nesiorientuojama į darbo rinką, nes tai blogo tono ženklas. 2050 metais darbo rinka susitraukusi, nes didžią darbų dalį atlieka dirbtinis intelektas, robotai. Šioje mokykloje mokiniai ieško savęs, svarbus dvasingumas, tam tikros meditacinės praktikos, klesti ultraindividualizmas, kiekvienas mokinys dirba su savo technologiniais, galbūt dirbtinio intelekto asistentais. Komunikacija ir gyvas bendravimas tarp mokinių ir mokytojų minimalus – jie susitinka atsiskaitymams, tam tikroms užduotims, iš esmės kiekvienas ieško savo prasmių ir bando vystyti savo savarankiškumą ir autonomiją. Individualių prasmių mokyklą galima pavadinti techno-optimistiniu meditaciniu scenarijumi.
Visi šitie scenarijai gali egzistuoti vienu metu. Pavyzdžiui, atskirčių scenarijuje elitinės mokyklos gali būti tos, kuriose ieškoma individualių prasmių, o visiems likusiems – mokykla rinkai arba izoliuotos segreguotos mokyklos. Bet šių vizijų esmė – nupiešti ryškius paveikslus, kad sprendimų priėmėjai matytų ekspertų nuomonėmis paremtas skirtingas vizijas bei galimybes ir vėliau bandytų ko nors išvengti ir link kažko judėti.
Suomiškos „ChatGPT“ vertybės ir Lietuvos kontekstas
Tarp Jūsų mokslinių tyrinėjimų sričių – dirbtinis intelektas švietime. Kodėl juo domitės ir kodėl vertą jį tyrinėti?
Kalbėdami apie dirbtinį intelektą, turime įvardinti, apie ką konkrečiai kalbame. Šiuo atveju tai duomenų mokslo subdisciplina – didžiaisiais kalbos modeliais grindžiami generatyviniai dirbtiniai intelektai. Būtent jie kelia visuomenės ažiotažą, gausybė mokslinių straipsnių eksponentiškai šauna į viršų, mokyklos užverstos pasiūlymais iš vadinamųjų „EdTech“ – edukacinių technologinių – įmonių pirkti įvairiausius produktus. Į švietimo lauką įsiveržė naujas reiškinys, todėl edukologijai būtina ją tyrinėti. Ką tik pasirodė vieno iš Anglijos universitetų tyrimas, kuriame instruktoriai, mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai įvardijami kaip tie profesionalai, kurie bus labiausiai paveikti didžiųjų kalbos modelių. Šioje srityje glūdi milžiniškas potencialas. Tai susiję kad ir su individualizuotu ugdymu: pokalbių robotas (angl. „chatbot“), su kuriuo galima susirašinėti arba kurį galima valdyti balsu, mokinį veda kaip privatus mentorius, mokytojas. O žinome, kad aukščiausi akademiniai pasiekimai gaunami, kai mokinys mokosi vienudu su mokytoju, niekas tam neprilygs. Dirbtinis intelektas suteikia šią galimybę. Bet matome ir daug problemų. DI keičia mokytojo ir mokinio santykį. Švedijos mokslininkai iš Stokholmo atliko tyrimą, pakvietė eksperimente dalyvauti universitetų dėstytojus – edukologus, teisininkus, filosofus, sociologus. Jiems buvo pateikti dirbtinio intelekto sugeneruoti atsiskaitomieji rašto darbai ir analogiškų dalykų studentų parašyti darbai iš ankstesnių metų, kai DI dar nebuvo. Dėstytojai turėjo nurodyti, kurie darbai, jų manymu, parašyti studentų, o kurie – sugeneruoti roboto. Dėstytojai negebėjo atskirti. Maža to, studentų darbus, kurie iki tol buvo įvertinti dešimtukais, jie įvertino septynetais ir aštuonetais, o paklausti, kodėl taip vertino, atsakė, kad šie darbai yra per geri, kad būtų parašyti studentų. Žvelgdami per postfenomenologinę prizmę matome, kad į visuomenę ateinanti technologija, netgi tiesiogiai jos nenaudojant, keičia santykius tarp žmonių. Šiuo atveju atsirado nepasitikėjimas tarp dėstytojų ir studentų įsivaizduojant, kad visi studentai sukčiauja arba kad visi pasinaudojo DI, o neturėjo teisės naudotis.
Ar yra teigiamų dirbtinio intelekto pritaikymo ugdyme aspektų?
Oksfordo universitetas publikavo straipsnius, kuriuose aprašytas eksperimentas su pokalbių robotais. Visus 2023 mokslo metus vaikai po matematikos pamokos galėjo pusvalandį susirašinėti su robotu. Eksperimento rezultatai parodė, kad du pusvalandžiai susirašinėjimo apie matematiką per savaitę pridėjo prie vaikų pasiekimų apie vienerius papildomus mokslo metus, jie tiek geriau išlaikė matematikos testus. Tiesa, tyrimas vyko Ganoje, Afrikoje, tad nebūtinai šis eksperimentas gali būti perkeltas į kitų kultūrų kontekstą. Bet potencialas yra milžiniškas, turint minty, kiek trūksta mokytojų visame pasaulyje. Ne tik Lietuvoje jų trūksta. Ganoje užteko penkių dolerių per metus – tiek kiekvienam mokiniui kainavo programėlė, reikėjo tik turėti telefoną. Turint minty kainą ir efektyvumą, didelė tikimybė, kad valstybės tikriausiai norės DI matyti mokykloje.
Kitas tyrimas susijęs su dirbtinio intelekto ir kultūros santykiu. Ar DI yra ir ar gali būti neutralus? Ką turėtų dirbtinis intelektas atsakyti mokiniui, jeigu jis klausia, ar gerai darytis abortą, ar yra Dievas, apie patriotizmą ir nacionalizmą, apie LGBT teises? Yra daug klausimų, kurie gali turėti įvairius atsakymus skirtingose kultūrose. Ar valstybė turi tai kontroliuoti? Ar mes sutinkame, kad mūsų mokinius konsultuotų mentorius su konkrečia pasaulėžiūra? DI negali būti be pasaulėžiūros, bet kas turėtų ją parinkti? Išduosiu paslaptį: tyrimais nustatyta, jog dabartinio „ChatGPT“ kultūra artimiausia – ir tai nenuostabu – Vakarų kultūrai, konkrečiai, protestantiškajai, o pagal šalis artimiausia būtų Suomijai. Į įvairius klausimus apie toleranciją, laisvę, pagarbą autoritetui, valdžiai, moterų ir vyrų teises, nelygybę „ChatGPT“ atsako labiau kaip suomis, pagal Suomijos populiacijos vidurkį. Gal jis patiktų man, o ar jis patiktų visai Lietuvai? Pagal apklausas Lietuvos populiacija yra kitoje spektro pusėje nuo suomių, nors ir esame netoli geografiškai. Klausimas, kas turi teisę nuspręsti ir ar reikia nuspręsti, kaip kontroliuoti šitą turinį? Jeigu jis ateina į mokyklas, gal mokykla turėtų kontroliuoti? Dabar kiekvienas mokytojas nusprendžia: vienas mokytojas progresyvus, liberalus, kitas patriotiškas ir galbūt nusiteikęs konservatyviau, dar kitas per gyvenimą tris kartus keičia pažiūras. Jau gyvenome autoritarinėje sistemoje, kuri bandė kontroliuoti, ką kalba mokytojai, dėstytojai – tikrintojai sėdėdavo už nugaros, klausydavo, užrašinėdavo. Dabar taip nėra. Tačiau iš tyrimų žinome, kad Lietuvoje jau virš 60 proc. mokinių namų darbus atlieka su dirbtiniu intelektu, kuris, kaip minėjau, yra „suomiškas“. Galbūt tėvai turėtų nuspręsti ir į „ChatGPT“ įdiegti jų šeimos vertybių įskiepį? O gal ministerija turėtų tuo rūpintis? Stabdyti procesus jau per vėlu – žala, o galbūt kaip tik nauda, jau padaryta. Tokius įdomius, švietimo laukui ypatingai svarbius klausimus tyrinėja edukologai.
Su kuo konkrečiai susiję jūsų tyrimai plačioje dirbtinio intelekto temų jūroje?
Aš tyrinėju mokytojų kontekstą. Kaip dėstytojas esu praktikos vadovas, vedu būsimus mokytojus į mokyklą, stebiu jų pamokas, pildau protokolą. Po to aptariame, kas buvo gerai, kas blogai, kokią metodologiją reikėjo taikyti, kokios klaidos, kaip pačiam studentui atrodo, ką mokiniai sakė. Daug laiko skiriame aptarimui. O ar gali dirbtinis intelektas mane pakeisti – stebėti pamokas? Ne visada pamokas stebiu gyvai, studentai man siunčia įrašus. Kartais juose vaizdas būna labai geros kokybės, bet prastas garsas, o kartais atvirkščiai. Pastebėjau, kad daug geriau galiu įvertinti pamokos kokybę iš garso nei iš vaizdo. O kas yra garsas? Tai žodžiai, kuriuos sako mokytojas ir mokiniai. Dirbtiniai intelektai, pagrįsti didžiaisiais kalbos modeliais, neblogai supranta kalbą. Tad tyrinėju, kokius pamokos ir mokytojo stebėjimo elementus jie gali pakeisti. Ar DI gali stebėdamas pamoką iš dialogo, pamokos transkripcijos įvertinti pamokos elementus, suteikti grįžtamąjį ryšį studentui, kad, pavyzdžiui, jis rėmėsi tradicine didaktika, arba kad šitai klasei reikėtų labiau konstruktyvistinės prieigos, kai mokiniai dirba porose ir patys kelia klausimus. Kokia buvo pamokos struktūra: ar mokytojas dominavo, ar leido mokiniams šnekėti ir jis tik fasilitavo. Yra skirtingų požiūrių, kaip turėtų atrodyti pamoka, tai priklauso nuo klasės. Jeigu mokinių motyvacija ir pasiekimai žemi, reikia dominuojančio mokytojo, kad juos vestų. Jeigu mokiniai pažangūs, galima suteikti jiems daugiau savarankiškumo, tuomet pagal socialinio konstruktyvizmo filosofiją mokiniai patys konstruoja žinias. Ar galės visa tai su būsimais mokytojais aptarti dirbtinis intelektas? Mano preliminarūs tyrimai rodo, kad galės. Turint minty, kad visame pasaulyje trūksta mokytojų ir nuleidinėjama kartelė, kas jais gali dirbti, galbūt galima įdarbinti ir menkesnės pedagoginės kvalifikacijos asmenis su sąlyga, kad juos stebės toks dirbtinio intelekto mentorius. Pavyzdžiui, jis pasakys: kodėl iškėlei daug uždarų klausimų, užduok atvirą klausimą ir palik daugiau laiko mokiniams į jį atsakyti, pakviesk kitą mokinį kolaboruoti – atsakyti į klausimą savais žodžiais (dažna mano pastaba studentams, kad užduoda daug klausimų mokiniams ir nepalieka nė vienos sekundės į juos atsakyti, patys iš karto atsako).
Mokyklų direktoriai pasakoja, kiek jau dabar siūloma nemažai mokytojų darbą palengvinančių paslaugų. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas gali taisyti mokinių esė rašto darbus. Mokykloms siūloma pirkti tokią paslaugą, kad mokytojai, užuot taisę testus ir rašinius, atsilaisvinusį laiką galėtų skirti tiesioginiam bendravimui su mokiniu. Bet su studentais kalbame, kad darbo, kuriame mokinys užrašė savo mintis, skaitymas yra labai gilus buvimas su mokiniu! Tai labai intymumus santykis, kuris suteikia stiprų impulsą vėliau adaptuoti savo bendravimą su juo, suteikia žinojimą, kokį žodį mokiniui pasakyti, kad jis geriau suprastų medžiagą. Rašinių taisymas yra sunkus darbas, žinau tai iš savo pedagoginės patirties. Bet jei mes šitai automatizuosime, kad liks iš pedagogikos? Turime sau atsakyti, į kurią ugdymo viziją krypstame – ar tokią instrumentalistinę, skirtą paruošti vaikus darbo rinkai, kurioje žmogiškų santykių kūrimas, žmogaus kaip tam tikros ekosistemos ir visuomenės dalies suvokimas, tampa antriniu. Manyčiau, mokytojai čia turėtų pareikšti savo nuomonę, o tam jie turi turėti tam tikrus pedagoginius, universitetinio išsilavinimo suteikiamus akinius, per kuriuos gebėtų pamatyti skirtingas perspektyvas.
Dirbtinį intelektą irgi reikia mokyti
„Youtube“ platformoje sukūrėte savo paskyrą „EDU Papers“, kurioje keliate su DI pagalba sugeneruotus filmukus – neilgas paskaitas apie ugdymą, pristatomas jūsų avataro. Kaip sumanėte šį projektą?
Idėja labai paprasta. Kartais vakarais pavargęs „dumskrolindamas“ – betiksliai naršydamas socialiniuose tinkluose – pastebėdavau man siūlomus įvairių užsienio apžvalgininkų mokslo populiarinimo įrašus, kuriuose jie kalba apie naujausius mokslinius straipsnius, iškeldami kokią nors įdomybę iš inžinerijos, kvantinės fizikos ir panašių sričių. Bet niekada nepamatydavau to, kas man iš tikrųjų būtų įdomu kaip dėstytojui, buvusiam mokytojui, edukologui – visiškai nėra edukologinio turinio. Pagalvojau, gal tai yra niša ir tokių, kaip aš, kurie laukia panašaus turinio, yra daugiau. Aš nuolatos skaitau naujausius mokslinius straipsnius. Iš „Google Scholar“ nuolat gaunu pranešimus apie naujus straipsnius pagal raktažodžius „education“, „critical theory“, „STEAM education“, „posthumanism theory“, „ChatGPT“, „AI“ ir pan. – visa tai, į ką gilinuosi. Šių straipsnių pagrindu rengiu medžiagą studentams, per paskaitą apie juos šnekame, nagrinėjame. Taigi, turiu pasirengęs visą medžiagą, o dirbtinio intelekto galimybės dabar leidžia generuoti ne tik tekstą, bet ir garsą bei vaizdą. Nereikia studijos, lempų, kamerų: jei vieną kartą sukuri savo dirbtinį kloną vadinamosios „giliosios klastotės“ („deepfake“) būdu, pašneki prieš kamerą, leidi dirbtiniam intelektui tave nuskenuoti, vėliau gali būti reprezentuojamas savo avataro, kuris pristatinėja straipsnį. Man tai buvo įdomu išbandyti technologiškai, kaip aš galiu maksimaliai profesionaliai neturėdamas per daug laiko (greta visų pareigų esu dviejų vaikų tėvas) įterpti į savo dienotvarkę turinio sukūrimą, kurį vienaip ar kitaip ruošiu studentams. Jiems, beje, visai patinka mano podkastai. Studentams duodu ir straipsnį, ir, kad geriau įsimintų, „youtube“ nuorodą. Turiu susirašęs gausybę straipsnių, kurie, manau, bus įdomūs publikai, tik rasti laiko ir generuoti.
Smalsu, kaip vyksta įrašų su DI pagalba sukūrimas?
Daugiausiai laiko užtrunka parašyti gerą scenarijų. Mano klonas jį perskaito puikiai, bet jam reikia tiksliai nurodyti, kur sudėti prasminius akcentus, kas yra įdomiausia. Automatizavimas dar nėra greitas. Mano tikslas buvo visą procesą sutalpinti į vieną darbo dieną, kol kas taip nepavyksta. Visą dieną turiu žaisti su scenarijumi, kad mano klonas kalbėtų tai, ko man reikia. Negaliu tik pasakyti – pristatyk glaustai tai, ką kalbėjau studentams. Jis savaip sudės akcentus. Reikia valyti medžiagą, įkalbėti daryti, ko man reikia: akcentuoti viena, praleisti kitką, įvardinti universitetą ir pan. DI generuoja turinį, bet aš turiu jį vedžioti už rankos.
Esate minėjęs, kad pedagoginis išsilavinimas padeda ir dirbtinį intelektą įkalbėti padaryti tai, ko iš jo norite.
Apie tai yra literatūros ir tyrimų. Paskutiniųjų pusės metų didysis dirbtinio intelekto generatyvinių modelių progresas susijęs ne su „geležies“ – kompiuterių ir duomenų, kurių pagrindu iki šiol buvo mokomi dirbtiniai intelektai – kiekio didinimu, bet su užklausų formulavimu, vadinamąja užklausų inžinerija (angl. „prompt engineering“). O jai pritaikomi baziniai pedagoginiai principai, duodant laiko DI mąstyti žingsnis po žingsnio. Svarbu mokėti paklausti. Jei, pavyzdžiui, užuot klausęs „kiek bus du plius du“, formuluoji užklausą „vienas plius vienas yra du, kiek bus du plius du“, yra didesnė tikimybė, kad DI tolesnius atsakymus formuluos teisingai. Pakvietęs mokinį prie lentos arba ką nors aiškindamas iš karto nepasakai teisingo atsakymo: sufleruoji, vedi, duodi užuominas, palyginimus. Kita dažna mokymo technika, pritaikoma DI užklausose, yra minčių lietus. Mokytojas mokinio prašo mąstyti garsiai, nupasakoti žingsnis po žingsnio, kaip jis gavo atsakymą. Garsiai mąstant mokiniui lengviau prieiti prie teisingos išvados. Tam tikri kognityviniai didaktiniai momentai, kurie yra baziniai pedagogikoje, padeda gauti teisingą atsakymą ir dirbant su dirbtiniu intelektu. Didesnė tikimybė gauti teisingą atsakymą, jeigu specifiškai paklausi su pavyzdžiais, prašydamas modelio paraleliai mąstyti dar keliais būdais, padiskutuoti pačiam su savimi. Pedagogiškai korektiška.
Vaikas sudėtingesnis nei raketa
Kuo dabartiniam jaunimui gali būti patraukli edukologija? Kam siūlytumėte šias studijas?
Jau minėjau autoritarinius režimus. Švietimas yra galingas indoktrinavimo įrankis, ideologinis užtaisas jame yra visada, nors, kaip sako filosofas Slavojus Žižekas, stipriausia ir geriausia ideologija yra ta, kurios tu nepastebi. Ar mokytojai pastebi, kiek mūsų ugdyme, kalbėjime dar likę autoritariniam mąstymui palankių prielaidų? Ar mokytojai turėtų tam priešintis? Ar turėtų pastebėti, kiek ugdymas, švietimas, kaip visuomenės vystymosi pamatas, įgalina tam tikrus visuomenės modelius? Ugdyme yra potencialas, galimybė keisti visuomenę gerąja prasme. Švietime vyksta idealios visuomenės, kad ir kaip ją įsivaizduotume, vizijos formavimas. Mokytojai, manyčiau, vieni nuojautos vedini, kiti – iš pašaukimo ją ir formuoja. Edukologijos magistrantūros studijos suteikia stiprų fundamentalų teorinį pasirengimą atskleidžiant skirtingas švietimo paradigmas. Kur jos gali nuvesti yra futuristinių tyrimų ir fantazijos reikalas. Bet iš esmės vienoje spektro pusėje mes matome eksploatuojamą gamtą, eksploatuojamus žmones, galios vertikalę ir asimetriškus galios santykius, kitoje – demokratiją, įtrauktį, įvairovę. Pavyzdžiui, nuo to, kaip mes susodiname mokinius klasėje – ar visi frontaliai susodinti ir mokytojas juos stebi, ar susėdę grupelėmis mokiniai bendradarbiauja, priklauso kur link judės visuomenė. Ar mes mokinius mokome nekvestionuoti mokytojo ir pabarame, kai jie sako: mokytojau, jūs čia klaidą padarėte. Ar mokytojas kaip tik sako: šaunuolis, pastebėjai klaidą, visi pažiūrėkite, kaip jis šauniai dirba. Tai, kokiais metodais dirba mokytojas, gali vėliau turėti poveikį mokinių politinėms pažiūroms. Kiekviename mokytojuje glūdi stiprus, net revoliucingas užtaisas.
Kitas aspektas: žmonės, kurie nori dirbti su raketomis, NASA ir pan., turi baigti keturis inžinerijos metus, po to tris metus papildomai kvalifikuotis, paskui dar penkis metus jie negali prie raketų prisiliesti – tik stažuojasi ir stebi, nes raketos yra labai sudėtingos. Vaikas yra gerokai sudėtingesnis nei raketa. Magistrantūros studijos mokytojams turėtų būti privalomos. Leisti su vaikais dirbti žmonėms be pakankamo išsilavinimo yra trumparegiška. Vaikas yra superkompleksiškas. Jis nuolat auga, vystosi konkrečiame kontekste. Mokytojas turi suvokti tą kontekstą, bandyti identifikuoti, kas vyksta, ir kaip padėti mokiniui eiti maksimalaus savo potencialo įgyvendinimo keliu.
Ar turite šviesių prisiminimų iš mokyklos laikų?
Be abejo, kiekvienas jų turi! Prisimenu mokytojus, kurie mane įkvėpė. Pirmiausia – auklėtoją, istorijos mokytoją Eleną Bičkauskienę, kuri jau prieš 20 metų, kai buvau mokinys, taikė inovatyvius metodus, tokius kaip savo giminaičių interviu, rašant apie partizanus. Vienas mano senelis pasakojo vienaip, kitas – kitaip. Mokytoja skiepijo kritinį mąstymą, skatino nebijoti skirtingų nuomonių ir tuo pačiu jautriai pastebėdavo visus mokinius: kiek kartų ji mane vežė į olimpiadas, o kiek jos sentencijų ir tezių esu užsirašęs, jos iki šiol mane lydi. Kartais pokalbiuose su žmonėmis stebiuosi, kad jie nežino bazinių istorinių faktų arba to, kad išorės grėsmes dažnai politikų naudojamas nukreipti dėmesiui nuo vidinių problemų. Man apie tai istorijos mokytoja Elena Bičkauskienė pasakojo. Tuos dalykus pradėjau reflektuoti ne iš karto, vėliau, bet ką mokytojai įskiepija, kokias sėklas pasėja, visa tai gyvenime sudygsta ir sugrįžta kaip aidas. Nuoširdžiai dėkoju mokytojai, kuri iki šiol profesionaliai rengia mokinius.
Kalbino Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas