Kovo 24 d. LDS šiuolaikinio meno ir kultūros erdvėje „Medūza“ įvyko tarpdisplininis seminaras „Terpių teorija ir ugdymas“, kuriame žinomas filosofas ir kūrybingumo tyrėjas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) profesorius dr. Kristupas Sabolius pristatė jo ir mokslininkų grupės plėtojamas naujas idėjas ugdymui – terpių teoriją.
Kodėl svarbu kalbėti apie terpę ir kodėl ši sąvoka aktuali ne tik filosofijos, bet ir ugdymo kontekste, su K. Saboliumi svarstė edukologė, VU FsF Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Sandra Kairė, filosofijos doktorantai Audrius Pocius, Rūta Simutytė ir Edvardas Šumila. Diskusiją moderavo VU FsF Ugdymo mokslų instituto profesorė dr. Lilija Duoblienė.
Išmokti atkurti ryšį
Pradėdamas diskusiją Kristupas Sabolius pastebėjo, kad šiandienos pasaulis paženklintas „terpės netektimi“, nes tai, kas artimiausia, pasirodo „labiausiai neskaidru“: „Mūsų gyvenamosios terpės tampa nepažinios, nebesuprantame, kaip jos veikia mus ir kaip mes veikiame jas.“
Tai ryškiausiai matosi mūsų santykyje su gamta, kurią dažniau suvokiame ne kaip savo gyvybinę terpę, bet kaip nuo mūsų atsietą aplinką, kuria tiesiog naudojamės. Tačiau „terpės netektis“ sukelia ne tik ekologines, bet ir vertybines krizes, todėl, pasak K. Saboliaus, „reikia mokytis būti terpėje, išmokti iš naujo atkurti ryšį“.
Remdamasis prancūzų filosofo Michelio Serres’o idėjomis, K. Sabolius siūlo pamiršti žodį „aplinka“, mat tai yra izoliacionistinis terminas, akcentuojantis atsiribojimą nuo to, kas nėra žmogiška.
„Dažnai vadovaujamės nuostata, kad pasaulis ir žmogus yra iš esmės skirtingos kilmės. Atrodo, kad vykstant jų tarpusavio sąveikai, maišosi skirtingo lygmens plotmės. Tačiau šiandien gyvybės mokslai suteikė daug žinių, leidžiančių kelti klausimus dėl griežto individualumo – juk žmogaus integrali dalis yra ir, pavyzdžiui, bakterijų kolonijos. Taip pat platesne biosocialine prasme mūsų bendruomeniniame gyvenime nuolat dalyvauja ir kitos rūšys – šunys, katės, medžiai, grybai ir daugybė kitų“, – sako filosofas.
Pasak K. Saboliaus, sąvoka „aplinka“ yra grįsta idėja, kad žmogus skiriasi nuo pasaulio, o „terpė“ – kad žmogus siejasi su pasauliu. Šias sąsajas siūloma fiksuoti, tyrinėti ir „jose užsibūti“:
„Terpė yra lyg nervas, vieta, kuri leidžia permąstyti žmogaus idėją – žmogaus, kaip arba susijusio su šiuo pasauliu, arba praradusio su juo ryšį. Terpė nagrinėta Newtono, Lamarcko, Darvino, taip pat įvairiose gamtamokslinėse ir filosofinėse teorijose. Vis dėlto, ši idėja nebuvo interpretuota tokiu aspektu, apie kurį mes kalbame dabar – kaip mokymosi plotmė, kurią pasitelkus kviečiama iš naujo mokytis bendrabūvio su pasauliu.“
Atrasti terpę ugdyme
Taikant terpės sąvoką ugdymo laukui kyla iššūkių, nes ugdyme lengviau ir įprasčiau kalbėti apie aplinką. Docentė dr. Sandra Kairė sakė, jog tiek edukologijos lauke, tiek ugdymo praktikoje dominuoja aplinkos arba vietos sąvokos, apie kurias kalbama jau nuo Antikos laikų.
„Terpės („milieu“) samprata, o konkrečiai „milieu teaching“ (mokymosi terpėje) teorija, atsiranda XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Ji ateina iš biheiviorizmo teorijos, iš psichologijos lauko. „Milieu teaching“ kontekste, grįstame stimulo ir atsako, siekiant keisti elgesį, modeliu, terpė pasitelkiama kaip priemonė norimam rezultatui gauti“, – pasakojo edukologė.
„Pastaraisiais metais atsiranda pirmieji teoriniai bandymai kalbėti apie „milieu“ edukologijos lauke, remiantis Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari aiškinimu. Bene plačiausiai terpės sąvoką analizavo Linda Knight, žvelgdama į vaikų žaidimo aikšteles. Jo teigimu – tai terpės, kuriose kuriasi radikalūs susidūrimai ir išnyksta dualumai, pavyzdžiui, ugdytojo / mokinio, mokymo / mokymosi, žmogaus / ne žmogaus“, – apie naują požiūrį į terpes ugdyme sakė S. Kairė.
Anot mokslininkės, terpių teorija yra puiki erdvė galvoti, ką naujo galima pasiūlyti ugdymo praktikai. Kodėl tai svarbu? „Jei pažiūrėsime į visą ugdymo antropocene diskursą, yra ne vienas autorius, kuris svarsto, kaip ugdyme galėtume permąstyti žmogaus prigimtį ir santykį su aplinka. Terpių teorija suteikia galimybę perkrauti mūsų antropocentrišką ugdymo teritoriją, kurioje fokusuojamės į žmogaus santykį su žmogumi, o aplinką pasitelkiame tik kaip objektą, kurį galime naudoti pastiprinimui ar norimam rezultatui pasiekti.“
Terpė ir ugdymo praktika
S. Kairė paminėjo savo atliktą tyrimą su jaunais klimato aktyvistais trijose šalyse, siekiant atsakyti į klausimą, kaip klimato aktyvizmo praktikos urbanizuotose vietose kuria mūsų naują santykį su ne žmonėmis, t. y., kuria terpėms būdingus ryšius. Inspiruota pokalbių su Kristupu Saboliumi ir Rūta Simutyte apie „Kūrybingumo mokyklos“ pasiūlytą fenomenais grįsto ugdymo metodiką, S. Kairė atliko dar vieną tyrimą konkrečiose mokyklose ir gilinosi į galimybę kurtis mokymosi su terpėmis praktikoms.
S. Kairė pasakoja: „Vienoje mokykloje kaip fenomenas buvo pasirinkta upė, tačiau mokiniams neįmanoma buvo turėti tiesioginės sąsajos su upe, nes dėl saugumo vaikai buvo retai prie jos vedami. Tačiau mokytoja klasei davė užduotį – skirtingose grupėse sudėlioti upę Lego kaladėlėmis ir sukurti pasakojimą. Viena mokinių grupė sukonstravo upę, kurioje gyvena didžioji lydeka. Su jos atsiradimu mokytoja ir kiti mokiniai betarpiškai pradėjo dalyvauti upės ir lydekos naratyve: buvo klausiama, kaip lydeka gyvena, vaikai pradėjo kurti pasakojimą apie lydeką. Nors mokytoja nuogąstavo, kad upė – sunkiai fiziškai pasiekiamas fenomenas ir dėl to ne itin gerai pasirinktas, klasė tapo mokymosi terpe upei tyrinėti.“
Kuo terpių teorija galėtų padėti mokytojams? Pasak K. Saboliaus, pirmiausia persvarstymu, kurioje vietoje mokinys pradeda mokymąsi ir kas jam yra mokymasis. Mokymosi pradžios vieta – tai mokinio autentiško santykio su tuo, ko jis mokosi, užmezgimas: kai (jei) jis iškelia klausimą, kaip tai, ko aš mokausi, yra susiję su manimi.
„Ar tai Pitagoro teorema, ar projektas, nagrinėjantis šiukšlių cirkuliaciją mokykloje, ar siekis užmegzti santykius su artimiausia bendruomene – viskas prasideda nuo ryšių tyrimo ir puoselėjimo. Vienoje iš mokyklų, su kuria dirbome, buvo nagrinėjamas fenomenas „akis“. Jo eigoje pavyko sustiprinti sąmoningumą apie neregius, kurie gyveno bendruomenėje, visai šalia mokyklos. Terpė reiškia užmegztą santykį“, – pabrėžė K. Sabolius. – „Tai ne fizinė aplinka, kurioje yra suolas, kėdė ir pan. Fizinė aplinka yra antraeilis dalykas. Pirmaeilis dalykas yra santykis – kaip ir kokiu būdu jis atrandamas.“
Kitaip tariant, mokymosi proceso reflektavimas aplinką paverčia terpe: „Kai pradedama matyti santykius ir sąveikas, terpė tampa mokymosi vieta.“
Netrukus ketinama išleisti knygą projekto „Terpių teorija: filosofinės aplinkodairos edukacijos prielaidos“ (Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), Nr. S-MIP-22-63) metu vykdytų tyrimų pagrindu. Joje bus skelbiamos K. Saboliaus, S. Kairės, taip pat Audriaus Pociaus, Edvardo Šumilos ir Rūtos Simutytės publikacijos, nagrinėjančios terpės klausimą kritinės filosofijos teorijos bei fenomenais grįsto ugdymo kontekste.
2025 m. kovo 31 d.