Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Irena Stonkuvienė sako, kad labai mėgstame postringauti apie kartų skirtumus, jaunesnę kartą numenkindami ir pabrėždami, kad ji yra kitokia, prastesnė nei vyresnieji. Pasak istorikės išsilavinimą turinčios edukologės, tokios kalbos yra „senos, kaip pasaulis“. O piktindamiesi „siaubingais“ paaugliais arba kokiu nors „baisiu“ trimečio elgesiu pamirštame, kad tai yra mūsų vaikai ir mūsų auklėjimo rezultatas.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su docente I. Stonkuviene apie kartų skirtumus, mokytojo pašaukimą ir apie tai, kaip VU FsF Edukologijos katedra išaugo iki Ugdymo mokslų instituto.
Video įrašas: https://youtu.be/lhkxNr5hxGQ
Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas
Esate edukologė, bet nemažai nuveikėte ir etnologijos srityje. Tyrinėjate kultūrinės tapatybės raidą, mokyklos kultūrą. Ką tyrimai sako apie jaunąją kartą?
Kalbant apie kultūros studijas, vienas iš anuometinės VU FsF Edukologijos katedros vykdytų projektų, kuris davė labai daug atsakymų, buvo skirtas kultūriniam perdavimui tarp skirtingų kartų. Labai mėgstame postringauti apie kartų skirtumus, jaunesnę kartą numenkindami ir pabrėždami, kad ji yra kitokia, prastesnė nei vyresnieji. Tiesą sakant, tai senas kaip pasaulis dalykas, net neabejoju, kad ir pirmykštėje bendruomenėje kur nors prie laužo buvo aimanuojama ir pasakojamos šiurpės apie „dabartinį jaunimą“ ir „šiuolaikinę kartą“. Bet atliktas tyrimas parodė, kad mūsų jaunimas yra be galo puikus.
Tyrimas buvo sukonstruotas taip, kad jame dalyvavo mokinė/-ys, jo/s motina arba tėvas, senelė arba senelis, mokytoja/s ar auklėtoja/s. Išryškėjo labai įdomūs dalykai, kuriuos patvirtino ir kiti tyrimai. Pavyzdžiui, mes klausėme, kaip tiriamieji apibūdintų lietuvį, nes į savo studiją įtraukėme ir tautinės tapatybės aspektą. Tėvai – mano kartos žmonės, beje, visi lietuvių tautybės – sakė, kad „jie, lietuviai, yra pavydūs“, „jie, lietuviai, yra tinginiai“, „jie, lietuviai, nemandagūs“ ir pan. Visada vartodavo įvardį „jie“. Jaunesnioji karta turėjo kur kas daugiau optimizmo, kalbėjo, kokie mes esame šaunūs, darbštūs, protingi, svetingi. Viešojoje erdvėje nuolat kalbama, kad jaunoji karta negerbia tradicijų, nemėgsta etnokultūrinių dalykų ir pan. Tačiau paklausus, kokį dalyką pasirinktų studijuoti – etnokultūrą ar anglų kalba, daugelis vaikų rinkosi etnokultūrą. Bet dauguma tiek tėvų, tiek senelių, tiek mokytojų jiems patarė rinktis anglų kalbą. Tai savaime nėra blogai, tačiau tuomet nereikėtų verkti ir rautis plaukų dėl to, kad jaunoji karta esą negerbia tradicijų.
„Siaubingi“ paaugliai – mūsų auklėjimo rezultatas
Ką galėtumėte pasakyti apie kartų skirtumus mokykloje?
Šiek tiek skeptiškai žvelgiu į kalbėjimą apie kartų skirtumus. Galbūt būsiu nepopuliari, bet man nepriimtinos įvairiausios kartų teorijos, dėliojančios žmones į lentynėles – X, Y, Z kartas – ir pateikiančios supaprastintus atsakymus. Vienu metu mokyklose net sukosi filmukas, kuriame buvo aiškinama, kad vyresniems žmonėms svarbūs tik jų anūkų pasiekimai, X (mano) kartai – tik seksas ir rokenrolas, o Z kartai – tik kompiuteriai. Savaime suprantama, kad Z kartai, kuri neturi anūkų, jie ir negali rūpėti. Kita vertus, pamirštama, kad šis skirstymas atėjęs daugiausiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, bet mes su savo posovietine patirtimi gyvename visai kituose kontekstuose. Antai, pagal populiarų Marco Prensky skirstymą į „skaitmeninius čiabuvius“ ir „skaitmeninius imigrantus“, visi po 1995 metų jau gimė „su planšete ar kompiuteriu rankoje“. Bet Lietuvoje tuo metu planšetės dar nebuvo paplitusios.
Supaprastinti aiškinimai nėra visiškai pagrįsti. Netikiu, kad žmogus subręsta vaikystėje ir daugiau nesikeičia. Technologijos, socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas turi įtakos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Brėžti kartas ir keikti jaunąją kartą yra gana populiaru. Ne taip seniai po kurio nors portalo publikuotu straipsniu apie „baisų“ trimetį arba „siaubingus“ paauglius pasipildavo tūkstančiai komentarų – visi rasdavo, kuo pasipiktinti, užmiršę vieną paprastą dalyką, kad tai yra mūsų vaikai ir mūsų auklėjimo rezultatas. Tad nemanau, kad šiuolaikiniai vaikai yra kardinaliai kitokie ar kad jiems reikia kardinaliai kitų dalykų, nei buvo aktualūs mums. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, ryšys su mokytoju yra tiek pat aktualus dabartiniams vaikams ir jaunimui, kaip ir buvo anksčiau.
Tarp edukologijos ir etnologijos
Ugdymo moksluose darbuojatės ne pirmą dešimtmetį. Kas Jus patraukė, atvedė į šią sritį?
Yra teisingas pasakojimas ir yra tikrasis pasakojimas. Teisingas pasakojimas būtų, kad nuo vaikystės svajojau būti mokytoja. Tai iš tiesų nesvajojau, bet mano aplinkoje buvo Mokytojų, su kuriais norėjau tapatintis. Mano mylimiausia teta Teresytė buvo matematikos mokytoja, vėliau turėjau puikią auklėtoją Violetą Žebrauskienę, kuri šiuo metu, ko gero, yra viena iš garsesnių mokytojų Lietuvoje. Mes buvome jos pirmieji auklėtiniai. Nesu tikra, kad auklėtoja mane išmokė taisyklingai kirčiuoti, tačiau Violetos Žebrauskienės santykis su savo mokiniais buvo nuostabus. Iš laiko perspektyvos stebiuosi, kaip ji mus, eidavusius net pas ją į namus, pakentė. Ištverti tokią įkyrią meilę gali ne kiekvienas.
Bet į universitetą stojau studijuoti istorijos. Maždaug antrame kurse mūsų klausė, kas norėtų būti mokytojais. Kurse mokėsi virš 70 žmonių, norinčių atsirado gal du, dar du sakė, kad būtų iš bėdos. Tai tikrai nebuvo tas metas, kai visi veržėsi į pedagogines studijas.
Apie kokį laikotarpį mes kalbame?
Tai buvo posovietinis metas – stojau 1992 m. Ilgainiui studijuojant istoriją paaiškėjo, kad politinė, karų istorija – kurią valandą kuris pulkas Žalgirio mūšyje kuria kryptimi pažengė – man nėra tiek įdomu, kiek tai, kas egzistuoja kultūriniame lauke. Kai atėjo laikas rinktis specializaciją, pasirinkau etnologijos, dabar sakytumėme, kultūrinės antropologijos, studijas. Mums dėstė Lietuvoje ir pasaulyje garsūs profesoriai: profesorė Angelė Vyšniauskaitė, profesorius Norbertas Vėlius, ką tik iš Amerikos atvykęs profesorius Vytautas Kavolis. Dėl šių žmonių studijų kokybė buvo labai aukšta. Be kita ko, Venantas Mačiekus mums dėstė paprotinę teisę ir aš pas jį pasirinkau rašyti kursinį darbą apie mirties bausmes. Kuo tai susiję su ugdymu? Nagrinėjant statutus paaiškėjo, kad bene žiauriausia bausmė būdavo skiriama už tėvažudystę (kai už vaikžudystę dažniausiai jokios bausmės, išskyrus dvasinę atgailą, nebuvo ar ji buvo labai nedidelė). Man pasidarė įdomu, kaip prieinama prie tokių santykių, kad vaikai nužudo tėvus arba tėvai atsikrato vaikų. Teisės, kuri nagrinėja ribinius atvejus, neužteko. Supratimas, kaip iki jų prieinama, yra iš auklėjimo, ugdymo srities, vadinamosios vaikystės patirties. Šių patirčių tyrinėjimas man tapo vienu įdomiausių dalykų. Beje, tuo metu nei vaikystės, nei jaunystės patirtimis Lietuvos etnologijoje nebuvo per daug domimasi.
Rašant darbą paaiškėjo, kad apie objekto išmanymą – auklėjimą, ugdymą – reikėtų sužinoti šiek tiek daugiau. O tuo metu Istorijos fakultete dėstyti pradėjo profesorius Rimantas Želvys. Mane patraukė galbūt ne tiek tai, ką jis dėstė (sociologiją), o tai, kaip jis dėstė. Greta dėstytojų, kurie labai rimtai iš popierėlio skaitydavo paskaitas, jis buvo visiškai kitoks. Jis laisvai kalbėjo, su studentais elgėsi kaip su lygiais ir mums tai buvo „vau“. Tai buvo momentas, kai pagalvojau apie edukologijos studijas, nes kaip tik tais metais man baigus bakalaurą buvo renkamas pirmasis edukologijos magistrantų kursas. Įstojau ir į etnologiją, ir į edukologiją, bet ilgainiui pasilikau prie edukologijos vėlgi dėl sutiktų žmonių.
Kai mūsų – pirmųjų edukologų – klausė, kuo mes būsime, „kai užaugsime“, iš pradžių sakydavome, kad edukologija tai tas pats, kas pedagogika. Mus nulydėdavo žvilgsnis su gailesčiu. Tuomet įsigudrinome sakyti, kad tai lyg švietimo vadyba. Reakcija būdavo „oho“, nes kuriantis kapitalizmui vadyba buvo aukštai vertinama. O iš tikrųjų edukologija yra gerokai plačiau ir už pedagogiką, ir už švietimo vadybą.
Magistrinį darbą ir disertaciją rašiau apie vaikų ugdymą Lietuvos kaimo bendruomenėje. Patyriau tam tikrą tapatybės krizę, būdama tarp edukologijos ir etnologijos. Tarpdiscipliniškumo grožis ir kančia yra ta, kad tą patį dalyką gali pamatyti iš skirtingų perspektyvų, bet pasirinkti, kas gi tu esi iš tikrųjų, užtrunka laiko. Dabar nesidrovėdama galiu sakyti, kad esu plataus profilio edukologė, kuriai kultūros studijos atnešė labai daug.
Be kita ko, viena iš mano edukologijoje sutiktų asmenybių buvo docentė Giedrė Purvaneckienė. Ji buvo ne šiaip dėstytoja, bet – taip ją ir vadinu – dvasios motina, atvedusi mane į lyčių studijų, feminizmo lauką, iš kurio iki šiol nepasitraukiu.
Lyčių studijos ir pedagogikos istorija
Domitės ir lyčių studijomis?
Mano minėta Giedrė Purvaneckienė parodė, kad lyčių studijos nėra tik postringavimas apie feminizmą, moterų seserystę ir viršenybę vyro atžvilgiu, kaip kartais galima suprasti. Tai yra apie vyrų ir moterų lygybę, lyčių studijos nėra tik moterų studijos. Šioje srityje bendradarbiauju su nevyriausybine organizacija – Moterų informacijos centru, kuri labai daug dirba smurto srityje. Naujausi mūsų tyrimai buvo susiję su smurtu jaunimo romantiniuose santykiuose.
Visa, ką ištiriu, įnešu ir į savo dėstomus kursus. Turime kursą „Lytis ir ugdymas“. Jis išaugęs iš Giedrės Purvaneckienės kurso „Šeimos edukologija“, bet smarkiai prasiplėtė, nes lyčių santykiai vyksta ne tik šeimoje. Lyčių studijas į edukologijos lauką viena pirmųjų, o gal net ir pirmoji Lietuvoje atvedė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete veikusi Edukologijos katedra dar tada, kai apie tai ne tik kad nebuvo madinga kalbėti, bet atrodė, kad tai – ne vietoje ir ne laiku. O išaiškėjo, kad buvo ir vietoje, ir laiku.
Kuo šiuo metu labiausiai domitės? Kas yra ant Jūsų darbo stalo?
Profesorius Želvys sakytų, kad betvarkė. O kalbant rimtai, dabartinis mano tyrimų ir dėstymo laukas yra pedagogikos istorija. Nors kadaise disertacijoje atsižegnojau nuo bet kokių sąsajų su istoriniais aspektais, atsitiko taip, kad įstojau į Baltijos pedagogikos istorijos asociaciją ir pamačiau, kad pedagogikos istorija nėra tik pasakojimai apie „mirusius baltuosius vyrus“, J. F. Herbarto, J. H. Pestalozzi ir J.–J. Rousseau idėjos ar švietimo institucijų istorija.
Mane labiausiai domina nesenas sovietinis laikotarpis, su kuriuo Lietuvos švietimo ir ugdymo istorijoje dar dirbama pernelyg mažai. Galbūt net vengta jį tyrinėti, bijant atrasti nepatogių dalykų – apie kokio nors garbaus profesoriaus darbus ateizmo lauke ir pan. Ypatingai dabartiniame politiniame kontekste šitą lauką tyrinėti yra ir įdomu, ir nesmagu, nes matai, kad kai kurie dalykai, kuriuos manėme palikę praeityje, pavyzdžiui, karinis rengimas, įvairūs maršai ir demaršai, atsikartoja ir vyksta visai šalimai. Tai ir Rusija su labai militarizuotu ugdymu ir istorijos iškraipymu švietime, ir Baltarusija, kurioje galima matyti labai keistų religijos, komunistinio auklėjimo ir sovietinės nostalgijos samplaikų: pavyzdžiui, mūsų jau pamiršti jaunieji pionieriai duoda priesaiką cerkvėje. Mums tai atrodo absurdas, bet reikia suvokti, kad nesame tiek toli pažengę, kad būtume visiškai apsaugoti nuo viso to. Pozicija, kad „tai mūsų neliečia“, „tai jau nebe mūsų“ gali atsigręžti ir kitu galu. Tai nereiškia, kad ir pas mus sugrįš tokia praeitis. Manyčiau, kad jau esame kitoje kultūrinėje ir politinėje erdvėje, tačiau apsimesti, kad to nebuvo ir kad esame visiškai kitokie, gali būti kenksmingas. Galų gale propagandos mechanizmų žinojimas gali padėti jai atsispirti. O kai kuriais atvejais, žiūrint į mūsų švietimo politiką ir kai kuriuos šūkius, jie labai primena tai, ką jau patyrėme praeityje. Pavyzdžiui, pasigirstančios kalbos, kad verslui reikalaujant universitetai privalo rengti specialistus, labai primena 1962 m. šūkį apie aukštųjų mokyklų uždavinius ir liaudies ūkio poreikius. Tai paneigia pačią universiteto misiją rengti plataus išsilavinimo žmones.
„Nelabai tikiu pašaukimu. Mokytojo profesija yra amatas“
Esate dalyvavusi ne viename virsme, kurį patyrė dabartinis Ugdymo mokslų institutas. 2018 m. jis buvo įsteigtas ligtolinės VU Filosofijos fakultete veikusios Edukologijos katedros pagrindu, kuri po Nepriklausomybės atgavimo buvo performuota iš iki tol keletą dešimtmečių gyvavusios Pedagogikos katedros. Kaip vyko šie virsmai? Ką jie davė?
Apie Pedagogikos katedros tapsmą Edukologijos katedra po Nepriklausomybės atgavimo pasakojama daug mitų. Štai vienas jų: terminą „edukologija“ pasiūlė profesorius Leonas Jovaiša dėl paprastos priežasties. Viena vertus, pedagogikos laukas labai smarkiai plėtėsi ir tai jau nebuvo mokslas vien tik apie vaikų ugdymą. Kita vertus, sąvoka „pedagogika“ tuo metu neturėjo gero vardo, sklido ne visai pagrįsti gandai, kad tai – tik marksizmo-leninizmo kurso dėstymas ir pan., kas nebuvo tiesa. Be to, į pavadinimą įtraukiant žodį „–logos“ buvo siekiama pabrėžti, kad tai yra ir mokslas, ne tik „menas“, ugdymo praktika.
Kai Edukologijos katedra 2018 m. virto institutu, jau buvau šito proceso – nežinau, kaip jį pavadinti, „mėsmale“ ar „sūkuriu“ – epicentre, nes tapau to instituto pirmąja direktore. Tuo metu vyko Vilniaus universiteto administracinė reforma, kai katedros ir centrai jungėsi į institutus. Lygiagrečiai ugdymo lauke vyko pokyčiai nacionaliniu lygmeniu. Byrėjo ir jungėsi universitetai, Lietuvos edukologijos universitetas buvo uždarytas ir didžioji jo dalis prisijungė prie Vytauto Didžiojo universiteto, tačiau dalis, sakyčiau, geriausių žmonių atėjo į Vilniaus universitetą – mūsų Ugdymo mokslo institutą. Vėliau vyko jungimasis su Šiaulių universitetu ir bendradarbiavimo mezgimas su VU Šiaulių akademija. Permainos kai ką nusinešė – praradome artimos grupės ryšius (Edukologijos katedrą sudarė šeši etatai, Ugdymo mokslų institutas gerokai išaugo), bet labai daug ką ir atnešė, praturtino, išplėtė mūsų studijų laukus. Pas mus sugrįžo pedagoginės studijos. Tačiau sykiu teko pakovoti, kad edukologija vėl nesusiaurėtų tik iki pedagogikos lauko. Tokios sritys, kaip ugdymo ir švietimo istorija, ugdymo filosofija, švietimo politika, švietimo teisė ir panašiai, nėra tik aptarnaujančios pedagogiką, tai savarankiškos ir reikalingos Lietuvai ugdymo mokslų šakos. Kaip ir mokytojų rengimas yra be galo svarbus, bet tai nėra vienintelis objektas, kuris turėtų rūpėti edukologams.
Kaip apibrėžtumėte, kuo VU Filosofijos fakultete veikiantis Ugdymo mokslų institutas išsiskiria iš kitų aukštųjų Lietuvos mokyklų, rengiančių pedagogus?
Galime ironizuoti, kad Vilniaus universitetas vien dėl to, jog įkurtas 1579 metais ir yra seniausias Lietuvoje, savaime yra puikus ir nuostabus. Bet, ko gero, pati aplinka byloja, kad taip iš tiesų ir yra. Buvimas Filosofijos fakulteto ir viso Vilniaus universiteto dalimi mums duoda didžiulę atramą ir suteikia oraus žinojimo, kad mes turime ką pasakyti Lietuvai. Bendradarbiavimas tarp VU fakultetų ir institutų taip pat labai praturtina mūsų aprėpiamą ugdymo lauką.
Kam pasiūlytumėte rinktis studijas VU FsF Ugdymo mokslų institute?
Kalbant apie pedagogikos studijas, turbūt derėtų pradėti nuo pašaukimo, bet bėda ta, kad aš nelabai tikiu pašaukimu. Neatmetu, kad toks dalykas iš tikrųjų egzistuoja, tačiau pedagogikos istorijos studijos rodo, kad būti mokytoju yra amatas. Labai sunkus amatas, bet jeigu esi geras amatininkas – Meistras, būsi gerbiamas nepriklausomai nuo laikotarpio. Kita priežastis, kodėl netikiu pašaukimu, yra ta, kad kalbėjimas apie pašaukimą gali pasitarnauti kaip tam tikra manipuliacijos priemonė: maždaug – alkanas, basas giesmes giedok, giedodamas dar pamokas pravesk, darbus ištaisyk ir kokią nors socialinę veiklą įvykdyk. Tuo manipuliuojama dabar, tai buvo ir praeityje, tarkime, tarpukario Lietuvoje ar sovietmečiu, kai mokytojas neva iš pašaukimo turėtų atlikti „n“ funkcijų.
Turėtume suvokti, kad mokytojo profesija nėra prievolė iki gyvos galvos ar bausmė. Tai viena dinamiškiausių profesijų, kuri leidžia augti, neužkerpėti, kurti; vargu bau, ar įsivaizduočiau kitą tokią profesiją. Galbūt konkrečios mokyklos kultūra apkarpo sparnus jaunam žmogui, jeigu jis pakliūva ne į tą terpę, kur jo kūrybiškumui palanku skleistis. Bet grįšiu prie savo minčių apie Vilniaus universitetą. Vis dėlto čia mes sugebame išugdyti tuos, kurie turi lankstų, bet tvirtą stuburą, turi orumą ir gebėjimą ne tik prisitaikyti prie situacijos, bet ir tą situaciją keisti. Todėl į edukologiją arba konkrečiai į pedagogiką siūlau ateiti tiems, kurie nori ne paruoštų instrukcijų ir atsakymų, bet yra pasiruošę kurti ateitį ir vaike matyti žmogų ir asmenybę, o ne kartą, lytį, socialinį sluoksnį ar šukuosenos stilių. Manyčiau, kad šitose studijose jie ras palankią terpę skleistis kūrybiškumui, atvirumui, gebėjimui kelti kartais nepatogius klausimus, ieškoti nebūtinai patogių atsakymų ir lengviausių kelių.