Socialinio darbo studentai kuria nesavanaudiškas sėkmės istorijas
Socialiai atsakingose ir ekonomiškai klestinčiose Skandinavijos bei kitose Europos šalyse socialinis darbas laikomas prestižine profesija. Manote, dėl solidaus atlyginimo? O ką, jeigu dėl paties darbo pobūdžio, atlyginimas už kurį tėra adekvati padėka už atliktą visuomenei naudingą ir svarbų darbą? Nors Lietuvoje socialinių darbuotojų atlyginimai kol kas dar nėra prestižiniai, kilnus ir nesavanaudiškas, į kitų gerovės kūrimą nukreiptas darbo pobūdis toks neabejotinai yra.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo studentai siekia prasmingo gyvenimo. Jų manymu prasminga veikla laikytina ta, nuo kurios paskaidrėja aplinkinių gyvenimas – ypač tų, kurių gyvenime taip trūksta šviesos. Džiugu, kad savo profesinės veiklos, kol kas dar savanoriškais pagrindais, jie imasi dar būdami studentais. Pasaulyje, persotintame asmenine nauda grįstomis sėkmės istorijomis, jie kuria kitokias sėkmės istorijas – tokias, kuriose nuo asmens atliekamų darbų aplinkinių gyvenimas tampa šviesesniu. Kartu su dėstytoja Rasa Bačiuliene studentai trečius metus iš eilės skyrė savo laiką ir dėmesį įvairiose organizacijose besiglaudžiantiems remtiniems asmenis. Kas gi šie studentai ir ką gero dėl kitų jie nuveikė?
Socialinio darbo studentų sėkmės istorijos
Kai senjorų istorijos vertos gero filmo scenarijaus. Studentai Roberta Avramenko ir Lukas Jankauskas lankėsi specialiuosiuose socialinės globos namuose „Tremtinių namai“, įkurtuose 1997 metais. Jaukią pastogę ir prieglobstį čia surado senjorai, negalintys savimi pasirūpinti dėl senatvės, negalios ar kitų aplinkybių. Pirmieji gyventojai atvyko tiesiai iš Sibiro, kiti – iš Latvijos bei įvairių Lietuvos vietovių. Roberta ir Lukas surengė senjorams arbatos vakarėlį, labai paplitusį bei populiarų tarp Didžiosios Britanijos senjorų (angl. Tea Party). Jo metu „Tremtinių namų“ gyventojai dalijosi savo gyvenimo istorijomis, skaitė savo kūrybos ištraukas, rodė nuotraukas. Robertai stiprų įspūdį paliko kai kurių senjorų turima gyvenimo patirtis. „Tos gyvenimo istorijos vertos gero filmo scenarijaus. Tai kvapą gniaužiantys pasakojimai apie meilę, išdavystę, šnipus ir neįtikėtinas peripetijas“, – entuziastingai įspūdžiais dalinosi Roberta. „Suvokėme, jog amžiaus skirtumas nieko nereiškia, net jeigu ir esame 50 ar 60 metų jaunesni, mus vis tiek vienija tie patys pomėgiai: meilė muzikai, dainai, poezijai. Viskas ko reikia, tai nuoširdus bendravimas, padedantis suprasti daugybę dalykų, kurių galbūt baiminamės. Būtent bendravimas sukuria saitus tarp žmonių, kurie, nors ir skiriasi amžiumi, yra dvasiniai bendraminčiai. Niekada nepamiršime šios patirties“, – sakė Lukas.
Skaityti daugiau