Prof. R. Želvys: radikalūs pedagogų protestai veikia ne valdžią, bet visuomenę
Gruodžio 8 d. planuojamas įspėjamasis mokytojų streikas. Ar tokios priemonės veiksmingos – parodys laikas, tačiau tokias ir panašias mokytojų kovos priemones galima vertinti įvairiai. Savo nuomonę pateikia Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojas, Švietimo politikos centro vadovas prof. Rimantas Želvys.
Praėjusią savaitę Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo aptarinėjama Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija. Tarp daugelio kitų šios strategijos uždavinių yra pateikiami ir tokie: „motyvuoti gabius jaunus žmones rinktis karjerą formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigose […] stiprinti visuomenės pasitikėjimą švietimo sistema, mokytojais ir dėstytojais bei jų pasitikėjimą savimi“. Šią savaitę toje pačioje ministerijoje vyko derybos su profesinių sąjungų atstovais dėl būsimo mokytojų streiko, kurios, panašu, baigėsi be kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Jeigu streikas įvyks ir mokytojai susirinks protestuoti prie Vyriausybės ar ministerijos, tai bus dar vienas žingsnis tolyn nuo minėtų strategijoje užsibrėžtų uždavinių.
Tęsdami per daug metų susiklosčiusią tradiciją, mokytojai greičiausiai ir vėl ateis su mokytojo profesiją menkinančiais plakatais, tokiais kaip „Profesija – mokytojas, socialinė padėtis – ubagas“, „Rytojaus mokytojas? Pusiau žilas, pusiau kurčias, pusiau aklas, be dantų?“ ir kt. Kitų profesijų atstovai ir vėl stebėsis, kaip gali taip nemėgti šios profesijos žmonės, kurie kadaise patys, niekieno neverčiami ją pasirinko. Plakatus laikantiesiems turbūt ir toliau atrodys, kad jie labai šmaikštūs ir kad tokie drastiški lozungai tikrai padarys poveikį valdžiai. Deja, nepadarys, kadangi valdžia paprastai negerbia tų, kurie patys savęs negerbia. Žiniasklaida interneto žinių portaluose skelbs nuotraukas su pačiais radikaliausiais plakatais, o visuomenė darys savo išvadas. Moksleiviai šaipysis, matydami nuotraukose savo mokytojus, apsivilkusius šiukšlių maišais ir apsikabinėjusius kartoniniais šuns kaulais. Jauni žmonės, galintys potencialiai papildyti būsimųjų mokytojų gretas, pagalvos, kad vargu ar tokios profesinės karjeros perspektyvos jiems galėtų būti patrauklios. Visuomenės atstovai gūžčios pečiais ir stebėsis, kokio gi autoriteto ir prestižo, dėl kurio stokos nuolat skundžiasi, gali tikėtis tokie „ubagai“. Ir kaip tokia agresyvia ir totaliu negatyvizmu alsuojančia profesine grupe galima pasitikėti? Ryšių su visuomene ir įvaizdžio formavimo specialistai greičiausiai visą šį karnavalą apibendrins vienu vieninteliu žodžiu – katastrofa.
Skaityti daugiau