Kai prasidėjo antroji Vilniaus universiteto (VU) protesto už padoresnį savo bendruomenės narių gyvenimą diena, nereikėjo eiti į paskaitas, auditorijos buvo uždarytos net studentų konsultavimui, liko laiko visokiausio pobūdžio refleksijoms ir apmąstymams ne tik apie tai, kas vyksta čia ir dabar, bet ir apie tai, kas vyko tada, beveik toje pačioje vietoje – VU išliko toks pat (tik penkis kartus sutrumpėjo iškaba – nebeliko nei Vinco Kapsuko vardo, nei Tautų draugystės ir Darbo raudonosios vėliavos ordinų, nei žodžio valstybinis).
Kadangi psichologų rengimo ir psichologijos plėtros Lietuvoje procese teko dalyvauti nuo pat 1969 m. (tais metais pradėjau dirbti tuomet dar bendroje Psichologijos ir pedagogikos katedroje, nuo 1971 m. – Psichologijos katedroje), norėčiau glaustai reflektuoti tą psichologijos studijų plėtros 50 metų laikotarpį.
Skaityti daugiau