Teisė ir antropologija – šios dvi iš pirmo nesuderinamos sritys yra vilniečio Justino Stankaus gyvenimas. Ilgus metus jis gyveno ne Lietuvoje, tačiau prieš mėnesį grįžo į Užupį. Išskirtinė Vilniaus vieta namais tapo po klajonių po Aziją – Tailandą ir Mianmarą. Būtent šios kelionės metu užfiksuoti kadrai įkvėpė J.Stankų surengti fotografijos parodą, kuri iki birželio 5 d. bus eksponuojama kino teatre „Skalvija“.
Pokalbio su J.Stankumi metu kalbėjomės apie gyvenimo vingius, lėmusius įdomiausias patirtis ir neįtikėtinas pažintis bei galimybę tyrinėti atokiausiuose Pietryčių Azijos šalių kampeliuose įsikūrusių genčių kasdienybę.
– Papasakokite apie save? Kas jūs esate, ką veikiate Lietuvoje?
– Gimiau ir užaugau Vilniuje. Profesine prasme tikriausiai mane galima įvardinti kaip teisininką ir antropologą. Šiuo metu konsultuoju klientus verslo teisės klausimais, tačiau vis daugiau laiko skiriu socialinės antropologijos iniciatyvoms.
– Dabar esate Vilniuje, tačiau atvykote vos prieš mėnesį. Iš kur sugrįžote?
– Paskutinius penkerius metus gyvenau ir dirbau Liuksemburge, Belgijoje, Mianmare bei Tailande. Prieš mėnesį grįžau į Lietuvą, apsistojau Užupyje, Vilniuje ir labai tuo džiaugiuosi.
– Paskutinė ilgesnė stotelė buvo Mianmaras. Kaip ir kokiu tikslu ten atsidūrėte?
– Apie Mianmarą pradėjau galvoji 2015 m. lapkričio mėnesį. Kaip tik tuo metu pasaulį apskriejo žinia, jog Nobelio taikos premijos laureatė Aung San Suu Kyi ir jos NLD partija žymia persvara laimėjo parlamentinius rinkimus.
Tai buvo geros žinios ne tik 50 milijonų šios šalies gyventojų, bet ir tarptautiniai bendruomenei – žmonėms, kurie yra neabejingi kenčiantiems nuo diktatūrinių priespaudų. Tapo aišku, kad bus siekiama pasirašyti taikos sutartis su visomis šalyje veikiančiomis ginkluotomis etninėmis grupėmis. O jų virš 16. Pamenu, sėdėjau politinės antropologijos klasėje KU Leuven universitete, Belgijoje, ir sau tyliai nusprendžiau – aš ten važiuosiu, įsitrauksiu į taikos procesą. Tokie socialiniai reiškiniai, kur staiga gimtų politinė valia iš esmės spręsti įsisenėjusį pilietinį karą, vyksta itin retai.
Per kurso draugą iš Mianmaro sužinojau, kokios yra pagrindinės organizacijos ir įstaigos, įsitraukusios į taikos procesą. Parašiau jiems tiesiai, pasiūliau dirbti už minimalų atlygį – man buvo svarbiausia patirtis. Taikos derybininkai iš Vyriausybės pusės atrašė, kad samdyti negali – keičiasi valdžia, jie patys netrukus bus pakeisti. Pabaigęs socialinės antropologijos kursus 2016 m. birželio mėnesį netrukus išskridau į Jangoną (senasis jo pavadinimas – Rangūnas). Su bilietu į vieną pusę Tuomet susisiekiau su geros reputacijos vietiniu nevyriausybiniu institutu Pyidaungsu Institute (PI), kuris taikos procese konsultuoja vadinamuosius „sukilėlius“. Jie tik apsidžiaugė, kad jų gretas netrukus papildys teisininkas su vakarietišku išsilavinimu. Ir netrukus man atsiuntė kvietimą. Elektroniniu paštu pasirašėme ir sutartį. Taigi, pabaigęs socialinės antropologijos kursus 2016 m. birželio mėnesį netrukus išskridau į Jangoną (senasis jo pavadinimas – Rangūnas). Su bilietu į vieną pusę.
– Papasakokite plačiau, ką ten veikėte?
– Galima sakyti, kad važiavau darbo tikslais. Žinoma, asmeninė ambicija buvo kur kas platesnė – norėjau pažinti kitą kultūrą, praplėsti savo suvokimą, visapusiškai ugdyti savo asmenybę. Vis dėlto beveik kiekvieną dieną leidau instituto ofise Jangone prie popierių ir žemėlapių, pasitarimuose su kolegomis. Mano darbas buvo įvairus. Pavyzdžiui, turėjau apibrėžti, kokie yra pagrindiniai etninių mažumų atstovavimo parlamente modeliai ir pateikti rekomendacijas. Taip pat reikėjo paruošti informacinį biuletenį apie fiskalinį federalizmą. Ši informacija vėliau buvo verčiama į vietinę kalbą ir ja dalinamasi su ginkluotomis etninėmis grupėmis, idant derybų dialogas būtų konstruktyvesnis ir galimų opcijų šviesoje. Taigi, mano veikla buvo daugiau mokslinė tiriamoji nei diplomatinė politinė. Tokie buvo pavedimai man, užsieniečiui, kuris nekalba vietine kalba ir turi ribotas žinias apie vykstančius politinius ir karinius procesus. Kiti mano kolegos, kurie buvo suvažiavę iš skirtingų Mianmaro regionų, galėjo daugiau prisidėti prie kasdienių einamųjų procesų, tarp jų – ir derybose sudalyvauti. Reikia pasakyti, kad visi šie darbai nesibaigė su mano išvažiavimu. PI institutas ir toliau dirba pilnu pajėgumu, vykdo tyrimus ir konsultuoja ginkluotas etnines grupes dabar, kuomet rengiamas antras nacionalinės paliaubų sutarties (NCA) raundas.
– Kiek laiko praleidote PI institute, Jangone?
– Viso tyrimus vykdžiau ir konsultavau Mianmare pusę metų, bet per tą laiką kelis kartus teko vykti į kitą mūsų ofisą Chiang Mai mieste, Tailande.
– Greta pagrindinių užduočių, jūs radote laiko ir savarankiškam etnografiniam tyrimui, susijusiam su Mianmare gyvenančiomis kalnų gentimis. Koks tai buvo tyrimas?
– Be konsultacinės veiklos Jangone taip pat vykdžiau etnografinį lauko tyrimą Shan provincijoje, kalnuotame rytiniame regione. Manau, nemažai mūsų tautiečių yra lankęsi Shan provincijos pietuose, kur tyvuliuoja unikalus Inle ežeras. Į Shan provinciją vykau du kartus. Tikslas buvo surinkti kiek galima daugiau ir tikslesnės informacijos apie Pa-O etninės grupės paprotinę lyderystę (pvz. senolių tarybos, kaimo ir kaimo konglomeratų seniūnai) bei jų palaikomą tradicinę teisinę sistemą. Savo tyrimo rezultatais esu pasidalinęs internete. Ką domina, gali apsilankyti interneto svetainėje: https://ethnicpao.wordpress.com/
– Koks buvo tyrimo tikslas?
– Norėjau surinkti medžiagos kokybiškam magistriniam darbui politinės antropologijos srityje ir sėkmingai pasibaigti magistratūros studijas KU Leuven universitete.
– Kaip viskas vyko? Kokius duomenis surinkote?
– Lauko tyrimas – tai įprastas metodas antropologijoje ir kituose socialiniuose moksluose, kurio metu surenkami duomenys iš tiesioginių šaltinių, tyrimo vietoje. Pirmą kartą į Shan provinciją atvažiavau 2016 m. liepą, žvalgybiniais tikslais. Buvau visai „žalias“ Mianmare, net nesupratau, kad tie „dėdės“, kurie prisistatė ir mane apklausinėjo (iš tiesų jie buvo saugumiečiai). Nežinojau, kad atviru tekstu apie sukilėlių grupes nieko šnekėti ar klausinėti negalima. Nežinojau ir daugybės kitų subtilybių, kurias vėliau permąsčiau ir perpratau. Antrą kartą atvažiavau 2016 m. lapkričio mėnesį – tada jau buvau geriau pasiruošęs.
Pirmiausia turėjau kontaktus asmenų, kurie man Shan provincijoje galėtų padėti. Keli pilietinės visuomenės aktyvistai mane suvedė su seniūnu, atsakingu už 45 kaimus. Jis – labai įdomi asmenybė. Beje, ne per daugiausiai skiriasi nuo Lietuvos miestų mero. Kitus etninius vadovus susiradau kiek nestandartiniais būdais – pavyzdžiui, vieną man iškvietė žmonės turguje, kur pirkdavau savo kasdienius vaisius. Su jais ilgainiui užmezgiau žmogišką ryšį, paaiškinau savo tyrimą, jie pasitarė tarpusavyje ir iškvietė man vietinių gerbiamą senolį. Paprastai priėjimas prie tokių asmenų yra subtilus – jeigu pasirodysi smalsuoliu su neaiškiais ketinimais, šių žmonių niekaip nepasieksi. Tuomet nuėjau į vietinę bažnyčią ir, kaip katalikas, kreipiausi į vyskupą su prašymu tinkamai nukreipti. Jis mane supažindino su vienu veikliu parapijiečiu, kuris man suderino susitikimą su dviem labai svarbiais bendruomenės vadovais. Su šiais asmenimis atlikau kokybinius interviu, atidžiai stebėjau aplinką ir juos pačius, viską pasižymėdavau, fiksavau fotografijomis bei vaizdo įrašais.
– Gal galima plačiau papasakoti apie tai, kokios tai gentys, koks jų gyvenimas?
– Mianmaro oficialiai pripažįstama, kad šalies teritorijoje gyvena bent 135 skirtingos gentys. Nors tiksliau jas būtų vadinti etninėmis grupėmis. Negaliu daryti didelių apibendrinimų, kaip visos jos gyvena, galiu nebent pasidalinti savo įžvalgomis iš Pietinės Shan provincijos. Taunggyi – pagrindinis regiono miestas, maždaug Kauno dydžio. Iš pirmo žvilgsnio jis panašus į mažiau išplėtotus Europos miestus – jame daug automobilių, mopedų, statomas verslo centras, vaikštinėja vienas kitas užsienietis. Miestas stipriai veikiamas globalizacijos, ypač dabar, kuomet vis daugiau žmonių įperka SIM kortelę ir kokį paprastesnį išmanųjį telefoną. Tai natūralu ir neišvengiama. Taunggyi ir jo apylinkėse daugiausia gyvena Birmos, Shan, Pa-o, Ta‘ang, Kinai, Danu, Intha, Gurka bei Taungyo etninės grupės. Į akis iš karto krenta jų išvaizda – šiems žmonėms yra visiškai įprasta kasdien rengtis tradiciniais tautiniais rūbais. Kiekvienos grupės jie skirtingi ir gana puošnūs.
Dauguma itin religingi budistai, jiems įprasta kasryt keltis 6 valandą, idant valandą laiko galėtų medituoti. Vakare visi eina į šventyklą. Dauguma žmonių šiose apylinkėse užsiima žemdirbyste: augina arbatą, kavą, įvairias daržoves ir vaisius Greta budistų gyvena krikščionys ir musulmonai. Paprastai šios mažumos apsigyvena kartu tam tikruose miestelio kvartaluose. Jaučiamos linijos tiek tarp etninių grupių, tiek tarp religijų, tačiau asmeninių įtampų tuo pagrindu beveik nėra. Įtampos atsiranda aukščiau – tarp vietinių politikų ir sukarintų grupių. Jeigu pažiūrėsime į ekonominę veiklą, dauguma žmonių šiose apylinkėse užsiima žemdirbyste: augina arbatą, kavą, įvairias daržoves ir vaisius.
Vienas iš šeimos narių vėliau vežasi tuos produktus į miesto turgų, sėdi aikštėje ir pardavinėja. Dažnai tai darančius galima pamatyti vyresnio amžiaus žmones arba vaikus. Apmaudu, kad jie to laiko neleidžia mokslams ar žaidimui su kitais vaikais. Kai kurie vėliau tampa komersantais, perka ir perparduoda, užsiima didmenine prekyba. Tai – pats dažniausias būdas geriau prasigyventi. Dar kiti išsiperka krautuvėlę, kur pardavinėja visokius menkniekius, panašiai kaip mūsų „seni geri“ kioskai iš karto po Nepriklausomybės. Teko matyti ir tokių archajiškų amatų kaip cigarilių sukimas, rūbų audimas staklėmis ir kitų rankomis atliekamų darbų.
– Su kokiais iššūkiais šie žmonės susiduria?
– Miestuose gyvenimas įsibėgėja, kaimuose jis vis dar ramiai stovi, ir žmonės nemato, kur jiems skubėti: jie kvėpuoja, šypsosi, rūpinasi vieni kitais. Šeima ir vietinė bendruomenė yra viskas – tavo bendradarbiai ir teisėjai, tavo atrama ir socialinė garantija. Valstybė nemoka pensijos ar invalidumo pašalpos. Teismais niekas nepasitiki, neįperka advokatų (kartais teisėjų) ir per toli važiuoti iki jų. Taigi, bendruomenės arbitras ir mediatorius – kaimo seniūnas ir vietinis vienuolis. Šeima ir vietinė bendruomenė yra viskas – tavo bendradarbiai ir teisėjai, tavo atrama ir socialinė garantija Ligoninių regionuose tiesiog nėra. Ligos atveju pasikliaujamakaimynu, kuris kiek daugiau nei visi kiti žino apie tradicinę mediciną. Taip pat – šventiko maldomis. Atitinkamai tokioje visuomenėje individualizmas neįsigali, autonomiškumas sunkiai pasiekiamas, visi ieško kolektyvinės darnos. Tai bene labiausiai mane nustebino ir privertė susimąstyti. Kaip jau minėjau, man šio tyrimo reikėjo, kadangi tokią temą pasirinkau magistriniam darbui. Tuo ir patraukli antropologija, kad itin svarbus empirinis tyrimas – reikia vykti į vietą ir pačiam susirinkti grynuosius socialinius duomenis.
– Ar vietiniai noriai įsileido jus tyrinėti? Ar šie žmonės pasiekiami eiliniam turistui, ne tyrėjui?
– Jeigu elgsiesi kaip tyrinėtojas, lakstysi su kamera, kamantinėsi žmones, jie tiesiog ims tavęs vengti. Ir tas vengimas įsigalės sistemiškai ir labai greitai – glaudžios bendruomenės labai efektyviai dalinasi informacija ir „pletkais“. Jeigu norite pažinti tikrą žmonių gyvenimą, nesielkite kaip turistai, t.y. išlipkite iš pramintų turistinių takų, nežiūrėkite į vietinius kaip į keistuolius ar egzotikos objektą, pristabdykite vartotojiškus įpročius, neskubėkite. Mūsų bėda, kad mes per daug siekiame viską kontroliuoti. Tik atleidę „raumenį“ ir priartėję prie akimirkos mes pamatysime stebuklus, kurie nukloję Mianmaro kalnus Tuomet priartėsite bendražmogiškumo lygmenyje. Žmonės patys prieis su jumis šnekėtis (ir ne dėl to, kad kažką parduotų), atsivers, parodys įdomiausių dalykų, pasikvies į svečius arbatos. Mūsų bėda, kad mes per daug siekiame viską kontroliuoti. Tik atleidę „raumenį“ ir priartėję prie akimirkos mes pamatysime stebuklus, kurie nukloję Mianmaro kalnus.
– Kaip manote, ar šie žmonės gali būti įdomūs turizmui?
– Mano manymu, Mianmaras ir ypač Shan provincija patrauklūs turizmui. Vis dėlto prieš važiuodami aiškiai žinokite, ko tikitės. Čia sunku bus rasti vakarietiškus standartus, bet lengvai rasite autentišką etninę kultūrą, itin nuoširdžius ir draugiškus žmones, saugią aplinką. Teko aplankyti nemažai šalių ir, sakyčiau, Mianmaras viena saugiausių. Gamta įspūdinga – ant kalnelių pūpso auksiniai šventyklų stogai, pakalnėse miškai, slėniuose kaimeliai ir ryžių terasos. Oras Shan kalnuose gaivus iš švarus, maisto produktai šviežūs.
– Kas jus bendraujant su šiais žmonėmis nustebino?
– Be to, ką jau paminėjau, mane dar nustebino kaimo žmonių kuklumas ir santūrumas. Jie savo elgesiu neprovokuoja, neišsišoka. Neturi daug, bet vargšais nesijaučia. Netgi atvirkščiai, vaikštant po turgų man dažnai kišdavo dovanų kokių pupų ar daržovę. Siūlai pinigus, o jie juokiasi, ranka numoja. Niekas nenori būti egzotiška keistenybe. Mes visi norime pirmiausia būti priimti tuo, kuo esame – žmogumi Sprendžiant iš mano patirties, jie stengiasi padėti, kažkiek stebisi, kodėl šis žmogus perskrido pusę pasaulio, idant apsilankyti jų krašte (jie patys dažnai neįperka bilieto net iki Jangono – pagrindinio miesto nuvažiuoti); labai kuklinasi dėl savo anglų kalbos. Dažnas kuklinsis ir fotografuotis, jiems gali pasirodyti, kad juos vertina kaip kažkokią egzotišką keistenybę. Niekas tokiais nenori būti, mes visi norime pirmiausia būti priimti tuo, kuo esame – žmogumi.
Justino Stankaus nuotr. Taunggyi turgus
Šaltinis: 15 min.lt. / 2017 m. gegužės 24 d.
Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/kelioniu-istorijos/pusmeti-mianmare-dirbes-ir-vietines-bendruomenes-tyrinejes-justinas-stankus-seima-ir-bendruomene-jiems-yra-viskas-639-802214