Suvaldyti siaučiantį ebolos virusą sudėtinga, nes sveikatos apsaugos sistema Vakarų Afrikos šalyse niekinė, o žmonės dažniau renkasi tradicinį gydymą, sako Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojas Gediminas Degėsys.
Jei yra viena kita privati ligoninė, ji vis tiek pasiekiama labai mažam skaičiui žmonių. [...] Kaimuose gydytojų nėra, atvažiuoja dirbti apmokytos seselės. O jei net ir keliautojas turi kokią problemą, paprastai skiriami tie patys vaistai – tiek nuo maliarijos, tiek nuo galvos skausmo“, – pasakoja G. Degėsys.
Lietuvos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjos Galinos Zagrebnevienės teigimu, dar viena didelė problema ta, kad nuo viruso dažnai nepasaugomi net žmonės, dirbantys sveikatos priežiūros įstaigose, izoliatoriuose. Jie nebuvo aprūpinti asmeninėmis saugos priemonėmis, netgi pirštinėmis, o kai kurie nė nežinojo, kaip virusas plinta.
Gydytojai ir slaugytojai neturi netgi pirštinių
Pirmieji ebolos hemoraginės karštligės atvejai nustatyti 1976 m. Kongo Demokratinėje Respublikoje prie Ebolos upės. Prieš 14 metų daugiau nei 200 žmonių dėl šios ligos mirė Ugandoje. Šiemet Ebolos virusas siaučia trijose Vakarų Afrikos šalyse: Liberijoje, Gvinėjoje, Siera Leonėje, ligos atvejų užfiksuota ir Nigerijoje. Tiesa, ši šalis padėtį, rodos, suvaldo.
Lietuvos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėja Galina Zagrebnevienė pastebi, kad priežasčių, dėl kurių virusas plinta Vakarų Afrikos šalyse, yra daug: „Ankstesni protrūkiai būdavo kaimo vietovėse, kur gyventojų tankumas nėra toks didelis, todėl virusą suvaldyti būdavo paprasčiau. Šį kartą virusas plinta miestuose, netgi didmiesčiuose, o tų valstybių keturių valstybių sostinėse gyventojų tankumas didelis.“
Kadangi, pasak G. Zagrebnevienės, ne visi susirgę asmenys bent jau protrūkio pradžioje buvo izoliuojami nuo sveikųjų, labai daug žmonių užsikrėtė per laidotuves, šarvojimo apeigas. Be to, žmonės, dirbantys sveikatos priežiūros įstaigose, izoliatoriuose, nebuvo pakankamai aprūpinti asmeninėmis saugos priemonėmis, netgi pirštinėmis. „Kai kurie net nežinojo, kaip virusas plinta, todėl negalėjo apsisaugoti“, – pabrėžia medikė. Vis dėlto ji pastebi, kad jei užsikrėtęs žmogus atvyktų į Lietuvą, šalies sveikatos sistema sugebėtų tinkamai juo pasirūpinti: „Inkubacinis ligos periodas gali užtrukti iki 21 dienos (tris savaites), taigi per tą laikotarpį užsikrėtęs asmuo gali atskristi į Lietuvą. Tačiau Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos šalys, tikrai pajėgi šitą virusinę ligą atpažinti, suvaldyti ir apriboti.“
G. Zagrebnevienės teigimu, liga prasideda ūmiai: staiga pradedama karščiuoti, skauda raumenis, gerklę, galvą, jaučiamas silpnumas. Iškart po to prasideda vėmimas, viduriavimas, bėrimas, kraujavimas, sutrinka daugelio organų veikla.
Apie ebolą įspėja ir reperiai
Šiuo metu ebolos protrūkis Vakarų Afrikoje pražudo maždaug 60 proc. susirgusių žmonių. Nors patvirtintų medikamentų nėra, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nutarė, kad tokioje situacijoje etiška taikyti net eksperimentinius vaistus. Todėl imta gydyti ,,Zmapp“ vaistais, tačiau jų veiksmingumą įrodyti sunku. PSO atstovybės Lietuvoje vadovė Ingrida Zurlytė pastebi, kad ebolos virusą galima įveikti ir kitais būdais: palaikyti imuninę sistemą, skysčių lygį organizme ir kraujospūdį. „Tokiu būdu palaikomos žmogaus gyvybinės funkcijos ir stiprinama imuninė sistema, kad organizmas galėtų kovoti su virusu“, – kalba ji.
Be abejonės, primena I. Zurlytė, ligoniai turi būti izoliuojami, o sveikatos priežiūros specialistai turėtų imtis ypatingų saugumo priemonių, kad neužsikrėstų patys. Žinoma, sako ji, kad liga tampa užkrečiama pasireiškus pirmiesiems simptomams (karščiavimui ir kitiems). „Ebola – neliesk savo draugo, ebola – nevalgyk pavojingo maisto“ – tai žodžiai iš šiuo metu Liberijoje ir Gvinėjoje populiarios dainos „Ebola mieste“. Pagal ją ne tik šokama naktiniuose klubuose – daina reperiai informuoja apie pavojingą ligą.
Tie patys vaistai ir nuo maliarijos, ir nuo galvos skausmo
Ebolos virusu galima užsikrėsti nuo šiose šalyse gyvenančių šikšnosparnių ar beždžionių, per užsikrėtusio asmens kūno skysčius. Specialistai pastebi, kad oru virusas neplinta, todėl pavojus santykinai nėra didelis. Vis dėlto PSO epidemiją paskelbė tarptautinio masto ekstremalia situacija ir ragina padėti viruso siaubiamoms šalims. Anot specialistų, Vakarų Afrikos šalys vienos nesusitvarko ir dėl prastos sveikatos apsaugos sistemos. Tą per ekspediciją po šį regioną pastebėjo Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojas Gediminas Degėsys.
„Sveikatos apsaugos sistema iš esmės ten niekinė. Jei yra viena kita privati prabangi ligoninė, ji vis tiek pasiekiama labai mažam skaičiui žmonių. Visa kita – labai žemo lygio. Pavyzdžiui, kaimuose net gydytojų nėra, atvažiuoja dirbti kažkokios apmokytos seselės. O jei net ir keliautojas turi kokią nors problemą, paprastai skiriami tie patys vaistai – tiek nuo maliarijos, tiek nuo galvos skausmo ir pan.“, – pasakoja G. Degėsys. Anot jo, stebina tai, kad Vakarų Afrikoje žmonės, net ir turintys galimybę kreiptis į profesionalų mediką, renkasi tradicinį gydymą, o tai dažniausiai baigiasi mirtimi: „Dažnai neaišku, nuo ko žmonės miršta. O paprastai viskas nurašoma AIDS. Tiesiog niekas nesigilina, tyrimai neatliekami, net nėra kur to ligonio nuvežti.“
Vis dėlto G. Degėsys pastebi ir teigiamų pokyčių, pavyzdžiui, pamažu imama suprasti, kad ir AIDS yra problema, mirtina liga. Tačiau net ir dabar yra daug žmonių, kurie teigia, kad AIDS – dievų dovana. „Yra net tokių prietarų, kad tie, kurie serga AIDS, turi pasimylėti su nepilnamete nekalta mergaite ir pasveiks. Netgi kai kurie valstybių vadovai teigia, kad AIDS yra lengvai pagydoma liga – tereikia suvalgyti česnakų ar burokėlių. Be to, vaistai gydyti ŽIV, atkeliaujantys iš Vakarų šalių, dažnai paprastų žmonių nepasiekia“, – pasakoja G. Degėsys.
Gali tapti sudėtinga suvaldyti kitas infekcijas
Organizacijos „Gydytojai be sienų“ duomenimis, Vakarų Afrikoje 10 tūkst. gyventojų sveikata vidutiniškai rūpinasi 2,6 gydytojų, o JAV tam pačiam skaičiui žmonių skiriami 624 gydytojai. Todėl organizacijos veikla itin svarbi ebolos viruso protrūkio šalyse. „Gydytojas be sienų“ airis Gabrielis Fitzpatrickas šiuo metu dirba Siera Leonėje. BBC radijui jis pasakojo, kad šiuo metu darbas kelia neįtikėtinai daug streso: „Matome, kaip į ebolos gydymo centrus priimamos šeimos: motinos, vaikai, broliai ir seserys. Deja, didelė dalis jų neišgyvena. Dar vienas dalykas, kuris didina stresą, tas, kad nemažai dabartinių pacientų yra buvę sveikatos darbuotojai: gydytojai, seselės, laboratorijų technikai, greitosios pagalbos vairuotojai iš šio regiono. Sunku matyti kolegas, kenčiančius nuo šios siaubingos ligos.“
Gydytojas G. Fitzpatrickas turi šeimą, tačiau kol kas nepalieka savo pacientų Siera Leonėje. Anot jo, dėl griežtos darbo tvarkos nė vienas čia gydantis organizacijos narys nėra užsikrėtęs virusu. Iš viso trijose labiausiai nuo virusio kenčiančiose šalyse dirba daugiau nei tūkstantis „Gydytojų be sienų“. Anot PSO atstovybės Lietuvoje vadovės I. Zurlytės, šioms šalims labai reikalinga tarptautinės bendruomenės parama: „PSO palaiko šias šalis. Yra mobilizavusi daugiau kaip 400 savo darbuotojų ir kitų ekspertų, įkūrusi ne vieną mobilią laboratoriją, specialių koordinavimo centrą, kad būtų išaiškinti visi atvejai.“
Kaip pastebi I. Zurlytė, dėl ypatingo dėmesio ebolos protrūkiui ir dėl to, kad jis praktiškai sunaudoja visas sveikatos įstaigų ir sveikatos sistemos resursus, galimos neigiamos pasekmės ir valdant ir kitas infekcijas. „Tačiau kadangi dabar svarbiausia suvaldyti ebolos protrūkį, PSO yra parengusi specialų greito atsako planą, kuriuo tikimasi per du mėnesius bent jau nutraukti naujų atvejų atsiradimą, per artimiausią pusmetį sumažinti visų ligos atvejų skaičių ir pasiekti, kad tai netaptų tarptautinės reikšmės neįprasta situacija“, – pabrėžia ji.
Žmonės bauginami ir specialiai
Apie būdus, kaip būtų galima išspręsti Vakarų Afriką kamuojančias sveikatos problemas, kalba ir G. Degėsys. Jis mano, kad Afrika turėtų įsileisti daugiau gydytojų specialistų. Antra – būtina žmones šviesti: „Žinoma, per tris dienas mokyklų nepristatysime ir mokytojų nenusiųsime, visos tautos neišprusinsime, bet švietimas labai svarbus. Žmonės turi suvokti, kad jiems gresia ne tik maliarija.“
Dar vienas svarbus aspektas, G. Degėsio teigimu, žmones ne bauginti, o kalbėtis su jais. „Kai kurie vadovai linkę žmones bauginti, nes įbaugintas žmogus labai lengvai valdomas“, – pastebi specialistas. Neseniai Pietų Afrikos Respublika paskelbė, kad neįsileis ne savo piliečių iš ebolos viruso paveiktų valstybių. Štai Liberijos sostinėje Monrovijoje West Pointo lūšnynuose paskelbtas griežtas karantinas: ligos plitimą tikimasi sustabdyti spygliuotos vielos blokadomis. Anot vietinių gyventojų, jos trukdo žmonėms dirbti ar net nusipirkti maisto. Jie protestuoja, o pareigūnai ramina juos smūgiais ir ašarinėmis dujomis.
Šaltinis: http://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos / 2014-08-24