„Šiuo metu nieko kito nedarau, tik vis kalbu apie keliautoją Antaną Pošką“, – nusikvatoja geriausias VU Orientalistikos centro dėstytojas lektorius Vytis Vidūnas. Likimas jam lėmė ne tik prisiliesti prie šios asmenybės, bet ir susitikti su Dalai Lama, Tatjana Jelizarenkova, kitais žmonėmis, palikusiais ryškų pėdsaką dėstytojo gyvenime.
Ką Jums reiškia geriausio Orientalistikos centro dėstytojo vardas?
Tai širdžiai labai brangus įvertinimas. Kadangi prie jo daugiausia prisidėjo studentai, ypač malonu. Mano dėstomos disciplinos nėra jau tokios lengvos, tad kartais tenka studentus įvairiomis priemonėmis motyvuoti. Dėl to nesitikiu, kad būsiu kaip nors įvertintas. Kadangi taip jau nutiko, jaučiuosi pakiliai, bet kita vertus, galvoju, ką dar geresnio galiu padaryti.
Minėjote, kad tenka studentus motyvuoti. Kaip tai darote?
Daugiausia dirbu su pirmo kurso studentais. Jiems bendražmogiškai paaiškinu, kad universitete niekas kasdien prie lentos nekvies ir raudonuoti nevers, bet kada nors ateina atsiskaitymas. Stengiuosi su studentais bendrauti kolegiškai, kad bendravimas nevirstų prievartos priemonėmis. Studentams sakau, kad esu jų kolega, kuris turi suteikti žinių ir tam tikrų kvalifikacijų, kuriuos reikės pademonstruoti per atsiskaitymą. Susitikimas per paskaitas yra reglamentuotas, taigi stengiuosi, kad jis būtų bent kiek vaisingas abiem pusėms. Turiu prabangą dirbti su mažomis grupėmis. Todėl mano santykis su studentais gana žmogiškas, asmeninis.
Ko per paskaitas netoleruojate?
Nemėgstu, kai skamba mobilieji telefonai, nors niekada tokių pastabų nereiškiu. Dabar įprasta, kad studentai naudojasi išmaniaisiais telefonais. Kai matau, kad sėdintieji auditorijos gale sukišę galvas visiškai ne į užrašus, galvoju, kad tai nėra labai sąžininga, juk atėjau su studentais dirbti. Jeigu jie įstojo į universitetą, turi pasimokyti, nors kartais tai studentams keistai skamba (šypsosi). Nusirašinėjimas visais požiūriais netoleruotinas. Galbūt pasirodysiu naivus, bet manau, kad studentai per mano patikrinimus nenusirašinėja, nes tai padaryti gana sunku. Juokauju, kad jeigu studentas sugeba teisingai nusirašyti per sanskrito atsiskaitymą, tai jau rodo, kad jis kažką išmoko. Bet apskritai nusirašinėjimas yra nesąžiningas ne tik mano, bet ir kitų studentų atžvilgiu.
Ko sau niekada neleidžiate bendraudamas su auditorija?
Neleidžiu pakelto tono. Esu išaugęs tokioje terpėje, kur dėstė prieškaryje užaugę dėstytojai. Kartais būdavo taip baisu, kad net drebėdavome nuo jų pakelto balso. Nenoriu, kad taip būtų per mano paskaitas. Santykis su studentu turėtų būti kaip su lygiaverčiu suaugusiu žmogum. Paskaitose vyksta žinių perteikimo momentas: aš žinau šiek tiek daugiau, o studentas šiek tiek mažiau. Mano užduotis padaryti taip, kad jis žinotų daugiau.
Kokius studentus vertinate?
Man, kaip ir daugumai dėstytojų, patinka smalsūs studentai, geidžiantys žinių. Su tokiais ir lengva, ir smagu dirbti. Žinių troškimas visada maloniai nuteikia. Kartais studentas galvoja, kad to ar ano niekada neišmoks. Šią nuostatą pakeisti labai sunku, bet tenka. Reikia parodyti jaunam žmogui, kad jis gabus. Kaip padaryti savo discipliną prieinamą, irgi užduotis.Kai dėstai kalbą kelerius metus, žinai, kur kieno stiprioji ar silpnoji vieta. Kita vertus, ir studentai tą patį apie mane žino. Įsivaizduokite, jeigu susitiktumėte su tais pačiais studentais ketverius metus keturis kartus per savaitę. Taigi studijų pabaigoje neblogai vieni kitus pažinotumėte (juokiasi). Paprastai palaikau ryšius su savo studentais, o su kai kuriais ir konferencijose susitinkame. Virtualioje erdvėje, galima sakyti, neišsiskiriame. Man įdomu, ką po studijų veikia mūsų studentai.
Kaip manote, koks esate studentų akyse?
Nežinau (juokiasi). Net savo pravardės nežinau. Turbūt kokią nors vis tiek turiu, nes paprastai dėstytojai turi pravardes. Disciplinos, kurias dėstau, gana scholastinės: sanskritas, indoarijų kalbų istorija, įvadas į Indijos kultūrą. Joms reikia paskaityti, pasimokyti. Stengiuosi studentus priversti tą daryti. Gal dėl to sudarau griežtoko dėstytojo įvaizdį. Įsivaizdavimai, koks esu kitų akyse, gali būti toli nuo realybės. Kita vertus, jeigu buvau įvertintas, galvoju, kad turbūt nesu labai jau blogas dėstytojas.
Vilniaus universitete baigėte klasikinės filologijos studijas. Kaip ir kada susidomėjote Indija, sanskritu?
Studijavau Filologijos fakultete. Greta lietuvių kalbos ir literatūros specialybės pasirinkau klasikinės filologijos specializaciją. Tuo metu Filologijos fakultetas buvo puolamas sovietinio režimo, tad kai kurie dalykai buvo netoleruotini. Vienas jų – Indijos studijos. Šviesaus atminimo akademikas Vytautas Mažiulis, kurio kalbotyros paskaitas lankiau, pradėjo dėstyti sanskrito kursą lingvistams, lyginamosios kalbotyros specialistams. Tai buvo pasirenkamasis dalykas. Studijuojant paskutiniuose kursuose V. Mažiulis paklausė, ar norėčiau važiuoti į Maskvą studijuoti sanskrito. Žinoma, sutikau, bet paaiškėjo, kad būdamas studentas negaliu ten išvažiuoti. Tai padariau baigęs studijas 1984 m. Kaip stažuotojas buvau išsiųstas į Maskvą, Orientalistikos institutą. Jame dirbo Tatjana Jelizarenkova, žymiausia ir stipriausia sanskrito žinovė Rusijoje XX a. pabaigoje ir XXI pradžioje. Jeigu žmogui pasiseka, jis sutinka savo mokytoją. Man likimas lėmė sutikti T. Jelizarenkovą. Po septynerių metų, praleistų Maskvoje, grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti Klasikinės filologijos katedroje. Dėsčiau lotynų kalbą, šiek tiek sanskritą.
Esate vienas iš Orientalistikos centro įkūrėjų. Nuo ko viskas prasidėjo?
Kai Dalia Švambarytė grįžo iš Sankt Peterburgo, kur studijavo japonistiką, tuometis Filologijos fakulteto dekanas Kęstutis Urba pasiūlė įsteigti Orientalistikos centrą kaip šio fakulteto padalinį. Vėliau, kai centro veikla buvo išplėsta, jis tapo atskiru dariniu. Tapau pirmuoju Orientalistikos centro vadovu. Paskui keitėmės su Dalia Švambaryte.
Orientalistikos centras laipsniškai augo. Gaudavome paramą iš susijusių šalių ambasadų, ypač Japonijos. 2000 m. pradėjome rengti bakalaurantus. Be to, atsirasdavo vis daugiau studijas baigusių žmonių, kurie galėjo dėstyti kokią nors Rytų šalių kalbą. Prisidėjote prie ne vieno dokumentinio filmo kūrimo. Papasakokite apie šią savo veiklą.
Geras bičiulis Vytautas V. Landsbergis dirbo dokumentalistikoje. Kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, mums su Vytautu pasirodė, kad reikia kalbėti apie kai kurias sovietmečiu uždraustas temas. Tad jis mane pakvietė bendradarbiauti kuriant dokumentinį filmą apie vieną ryškiausių Lietuvos partizanų – Juozą Lukšą-Daumantą. Filmuoti vykome į JAV. Susipažinome su daugeliu jo aplinkos žmonių, kurie man tapo labai brangūs. O su J. Lukšos žmona Nijole iki šiol sieja artimas ryšys. Už tai likimui esu dėkingas. Paskui su Vytautu sukūrėme dar keletą filmų. Pagrindinis visų sumanymų autorius buvo jis, o aš turėjau susigalvojęs terminą galvos skaudėtojas (juokiasi). Tai atitiktų dabartinį prodiuserį. Rūpinausi visais su filmavimu susijusiais reikalais. Pradėjęs dėstyti Orientalistikos centre, nuo filmų kūrimo šiek tiek atsitraukiau.
Mano aistra, pomėgis ir pašaukimas yra kelionės. 2004 m. su Vladu Vitkausku ir Vladu Lašu organizavome ekspediciją į Baltistaną sekdami keliautojo Antano Poškos pėdsakais. Apie tai sukūriau dokumentinį filmą „Arti dangaus“, kurį pristačiau 2005 m. „Kino pavasaryje“. Tai vienintelis mano autorinis filmas. 2008 m. su Vytautu sugalvojome sukurti filmą apie Tibeto pabėgėlius Indijoje. Kadangi vienas mano sūnų patraukė profesionalaus kino link, dabar juokauju, kad man, kaip mėgėjui, jau nebepatogu su juo konkuruoti (šypteli). Aišku, dar turiu minčių, kurias norėčiau realizuoti. Tik nežinau, ar pavyks.
Jums teko tris kartus susitikti su Tibeto dvasiniu vadovu Dalai Lama. Kokiomis aplinkybėmis vyko susitikimai ir kokį įspūdį paliko ši asmenybė?
Kas su juo susiduria, ištirpsta. Jis yra neeilinė asmenybė. Pagal tibetiečių įsitikinimus pats susitikimas su Dalai Lama yra labai didelė malonė bet kuriai gyvai būtybei. 1997 m. Domantas Vildžiūnas kūrė dokumentinį filmą apie Vytautą Landsbergį vyresnįjį. Dalai Lama buvo vienas pirmųjų pasaulinio rango asmenų, pasveikinusių Lietuvą atkūrus nepriklausomybę. Balandžio pradžioje Dalai Lama atsiuntė sveikinimo telegramą V. Landsbergiui. Kai 1997 m. vykau į Indiją, Domantas paprašė, kad užeičiau pas Dalai Lamą ir jį nufilmuočiau (juokiasi). Iš tikrųjų vizitas buvo oficialiai suderintas. Dalai Lama mane priėmė, ir aš jį nufilmavau. Taip jau susiklostė, kad 2001 m. Vilniaus universitetas ir tuometis jo rektorius prof. Rolandas Pavilionis pakvietė Dalai Lamą atvykti į Lietuvą. Tam sukurtas sutikimo komitetas, o aš tapau neoficialiu jo pirmininku. Tai buvo laimė, bet ir didelė atsakomybė. 2013 m. rugsėjį subūrėme nedidelį komitetą dar vienam Dalai Lamos vizitui. Oficialiai šis Tibeto dvasinis lyderis atvyko Seimo, turinčio tarpparlamentinių ryšių su Tibetu grupę, ir Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko kvietimu. Išvykdamas Dalai Lama pasakė, kad Vilniuje galėtų būti daugiau Tibeto. Tuo tikslu su bendražygiais įsteigėme „Tibeto namus“, kuriems ėmiausi vadovauti. Tikiuosi, mūsų veikla bus prasminga. Manęs dažnai klausia, kam mums tas Tibetas. Susiduriame su tokio paties pobūdžio reiškiniu, kokį stebime tiek Rusijoje, tiek Kinijoje – su totalitarios valstybės apraiškomis. Kovodamas už Tibetą, kovoju ir už Lietuvą, kaip tai darėme 1991 m. sausį. Tai stovėjimas ant tų pačių barikadų. Tautos, kurios turi panašų likimą, daug geriau supranta ir tibetiečių problemas.
Asm. archyvo nuotraukoje – lektorius Vytis Vidūnas 2013 m. Antanui Poškai skirtos ekspedicijos metu Sikime (Indija). Fone – Kančendžanga, trečias pagal aukštį kalnas pasaulyje.
Agnė Grinevičiūtė
Šaltinis: VU naujienos, http://naujienos.vu.lt / 2015-02-11